apsupta

[apsupta]

Neįmanoma suvaidinti Meilės.

Turbūt kiekvienas iš mūsų esame sukę galvą - myli mane, ar nemyli. Jaučia tą patį, ką aš, ar ne? Ar galima atverti sielą tam žmogui, ar neliksiu vėl nesuprastas, įskaudintas ar išnaudotas?

Čia reikėtų įsidėmėti vieną paprastą tiesą - kai žmogus myli - tas aiškiai matosi ir jaučiasi. Net jei žmogus laiko atstumą, tvardo savo jausmus, vistiek bus aibė ženklų rodančių, kad jis jus myli.

Jeigu kyla daug klausimų, abejonių, ar jus myli - tai nėra geras ženklas. Jau pats faktas, kad jus vis kamuoja ši dilema - neskanus. Mes vis sukame galvą, nemiegame naktim, pergyvename, o atsakymai išties - čia pat.

1. Mylintis žmogus - tas, kuris dar kartą nori jus paliesti, apkabinti, kuris jau išėjęs vėl grįžta, kad dar kartą pabučiuotų.

2. Mylintis žmogus nori jus įkvėpti. Tyliai apkabina iš galo ir kvėpuoja jumis, paskendęs plaukuose. Norėjimas jumis kvėpuoti - puikus ženklas.

3. Mylintys neslepia, nesislepia, nevengia, nesigėdija, nelaiko santykių konsipracijoje. Meilė anaiptol - noras garsiai pasakyti Pasauliui - tai mano laimė, tai mano kelias ir pasirinkimas. Tai drąsa stovėti kartu, kas benutiktų.

4. Mylintys spindi tokia energija, kurios nesumaišysi su niekuo. Jų magnetinis laukas jaučiasi iš tolo, tokių žmonių žvilgsnis turi specifinę šilumą ir spinduliuoja pasitikėjimu, saugumu ir laime.

5. Mylintys pergyvena ir bijo jus prarasti. Toks žmogus labai jus saugos, stipriai išgyvens kivirčus, ieškos būdų kaip greičiau susitaikyti.

6. Mylintys domėsis jumis. Klausinės, tyrinės, bandys suprasti, pajausti. Jie taip pat ir mums patiems atsivers, patikės savo intymumą.

7. Mylinčių žmonių intymumo ir mylėjimosi irgi su niekuo nesumaišysi. Yra didžiulis skirtumas, kai žmonės tiesiog pasimyli, ir kai vienas kitą bando ikvėpti, susilieti, suspausti taip, tarsi norėtų jus išsaugoti dar daug daug metų į priekį.

8. Mylintys žmonės neskęsta abejonėse. Jie dega vienas kitu, skuba vėl pasimatyti, vėl apsikabinti. Valandų valandas neperskaitytos žinutės, atrašymai kitą dieną, "smailų" siuntimai - visa tai puikus pavyzdys, kad žmogus jūsų nemyli. Jei staiga toks žmogus pradėjo aktyviau bendrauti, tai ne dėl to, kad staiga jus pamilo - tiesiog jis dabar nuobodžiauja ir neturi ką veikti. Mylintys neatrašinėja - Mylintys - patys rašo, važiuoja, susitinka.

9. Jei žmogus jus myli, jis norės įprasminti savo jausmus ir ryšį. Jei žmogus prisiekinėja savo jausmais, bet net į kalbas nesileidžia dėl bendrų vaikų ar net gyvenimo kartu - vėlgi - rimtas ženklas, kad kažkas čia ne taip. Žinoma, būna įvairių situacijų, bet arba tas žmogus myli labiau patį save, arba yra dar kažkas, ko jūs nežinote.

10. Mylintys žmonės negalvoja, "ar mane myli". Jie išvis negalvoja nieko panašaus, tokios mintys jiems neaktualios. Jei jus pastoviai kamuoja klausimas, ar tas žmogus tikrai jaučia jums rimtus jausmus - atsakymas, deja, aiškus.

Neįmanoma suvaidinti meilės. Ji matosi iš tolo.

[apsupta]

praeitais metais, kai atitolom viena nuo kitos, atradau kita zmogu, kuris uzieme tavo vieta. ir as ilga laika galvojau, kodel man taip skaudu buvo prarasti ir ja. bet siuo momentu suprantu, kad prarasdama ja, atsivere sena zaizda. ta pati zaizda, kuri atsirado, kai tu dingai is mano gyvenimo.

[apsupta]

ilga laika galvoju, ka galeciau tau pasakyti. nuo ko pradeti ir kada uzbaigti.

kiekvienas dalykas turi pabaiga, bet as niekada negalvojau, kad musu draugyste tures pabaiga.

pries 4 metus pirma karta pamaciau tave. iki siol atsimenu, ka buvai apsirengus, kaip atrodei ir kaip placiai sypsojais. tuo momentu, as labai norejau, kad tu butum mano drauge. tu issiskyrei is kitu, nezinia del ko, bet turejai cinkeli. netrukus pradejom bendrauti, tapome draugemis ir is po leto tapai vienas is svarbiausiu zmoniu mano gyvenime. drisciau teigti, kad ilga laika buvai ne tik svarbus zmogus, bet mano megstamiausias zmogus.

tokiu jausmu nesu jutus niekam, tik tau. kiekviena sekunde galvodavau apie tave, apie save, apie mus. bandziau tave apsaugoti, issiaiskinti uz tave, bet pratrukau. ir tas kartas, kai pratrukau ant jo peties, buvo vienintelis kartas, kai su kazkuo kalbejau apie tave. vienintelis kartas, kai pripazinau, kaip slyksciai jauciuosi, kaip nenoriu taves isduoti, kaip noriu islikti draugemis. ir ta vieninteli karta, kuri pamate aplinkiniai, kurie sugebejo ne suprasti, o tyliai smerkti, kurie man i akis nieko nesake, bet tau viska, nesvarbu ar jie zinojo viska. ir man slykstu.

tu nematai daug, girdi zodzius is kitu lupu, kuriems nesi tiek svarbi. tu savo aplinka pasitiki labiau nei manimi.

“galeciau su juo susituokti, nes ant tiek gerai sutariam, bet as jo nekenciu” , tai nera normalu, bet tu ja gali pasitiketi. kai ant drauges peties verkei del jo, bet ta pati drauge norejo pas ji varyt pagert, ta pati drauge, kuri juokauja su juo kiekviena proga, kuri teigia, kad tu “turetum suprasti ir priprasti”

kiekviena dalyka, kiekviena abejone, kuria tu jauti man, esu pasakius kaip yra. as neneigiu, pripazistu ir bandau suprasti. bet tu manimi nepasitiki.

ir man pikta, slykstu ir be galo liudna, kad as taves netenku. tau reikia zmogaus, kuris pritartu kiekvienam tavo veiksmui, kuris tau tiesiai i akis meluotu, kuris nepastebi, kad tavo galvoje chaosas. kuris tyli, kuris laukia, kuris nieko nedaro, kuris pastebi kitu veiksmus, bet ne savo. tau reikia lengvos, bet nesvarios draugystes.

kol tu jam jausi kazkokius tais jausmus, tol mes niekada nebusim drauges. tavo jausmai jam yra daug stipresni uz musu draugyste. ir man be galo liudna, kad taip yra. tu manimi nepasitiki, manai, kad laikau tave sudo gabalu. bet taip nera.

as visa savaite bandziau megautis kiekviena akimirka su tavimi, bandziau atgauti ta laika, kuris buvo pradinges. kabinejaus, juokavau, sypsojaus, glausciaus, nes buvau taves pasiilgus.

nezinau, kaip dar nesupratai, bet tu mano megstamiausias zmogus. mano megstamiausia spalva melyna, nes tu man melyna. as myliu jura, nes tu jura. as myliu tave ir atiduociau viska del taves.

bet tu to paties nepadarytum. ir siuo momentu, suprantu, kad musu draugystei galas. tai graziai, visai trumpai draugystei. bet kartais, turi nutolti nuo to zmogaus, kuri labiausiai ir myli.

[apsupta]

kol tavo jausmai, kad ir kokie jie bebutu, jam bus stipresni uz musu draugyste, mes negalesim buti

[apsupta]

vienas is graziausiu dalyku yra pabegimas nuo realybes, kai gali pabegti svetur ir pamirsti savo rupescius, skausmus. svetur gyveni kaip nori, darai ka nori ir dziaugiesi gyvenimu ir laiku praleistu kartu. toks momentinis dalykas, kuris pradziugina tave, nestabdo. bet baisiausias dalykas yra sugrizimas i realybe. i ta skaudu pasauli, kuris nera toks lengvas ir paprastas. kuris reikalauja daug jegu, drasos ir tvirtybes. del jo laikas praleistas kartu tampa tik praeitimi, prisiminimais apie kuriuos galvosi kiekviena karta pamaciusi jura, melynos spalvos cameli, melyna degtines uzrasa ar apskritai melyna spalva.

as pasiilgsiu tavo melynos spalvos.

[apsupta]

turbut, kai zmogus pridaro klaidu, issizada savu vertybiu, nesilaiko savo isitikinimu, jauciasi lyg pats blogiausias zmogus. bet gebejimas kreiptis pagalbos, pripazinti savo klaidas kitam tik irodo, kad esi geras. turbut tas ir yra skaudziausia, kai jautiesi, kaip paskutinis sudo gabalas ir neturi galimybes pas savo zmogu kreiptis. tos klaidos nebera ir nebus pataisomos. bet jei tik galeciau prabilt, pripazinciau ir atsiprasyciau.

[apsupta]

tarp savo keturių kambario sienų patyriau daugiausiai skausmo. pykčiai su mama, isteriškas verkimas iki ankstyvaus ryto, savęs žalojimas, miegojimas ant grindų, rūkymas, pirmasis nusivylimas savimi ar aplinkiniais žmonėmis. Sakoma, kad savame kambary jautiesi saugiausiai ir jaukiausiai, bet tai toli gražu nuo realybės. Na, bent jau man. Kažkurį laiką stengiausi nuo šito kambario pabėgti, stengdavaus kuo trumpiau jame būti. Išvažiuodavau su draugėmis vėlai vakare, varydavau į “plotus”, darydavau viską, kad tik jame nebūt. Man mano kambarys yra pati nejaukiausia patalpa pasaulyje. Bet ir ta erdvė, kuri buvo labiausiai familiari, yra jau svetima, o suteikta laimė joje laikina. Kaip ir viskas, ta laimė virsta į neviltį, beprasmybę, kuri tik įskaudina ir nuvyli.

esu įstrigusi tarp savo keturių kambario sienų ir tos erdvės, kuri buvo pati nuostabiausia. Ir tai lyg gili ir tamsi bala, kuri apsemia iki pat krūtinės. jaučiu, kaip nebeturiu jėgų, nebenoriu šitoje baloje plūduruoti, norisi pasiduoti, leisti sau pagaliau paskęsti. viliuosi, kad palikus kūną čia, mano siela ras ramybę kažkur svetur, aukštai. ir galbūt tada savas pasaulis nebebus liūdėsio ir absurdo gniaužtuose

[apsupta]

nuo mažens, kai bandydavau tėvams paaiškinti, kaip jaučiuosi ir kaip man nemalonu, sakydavo, kad draskau akis. o dabar neatsiveriu niekam, nes nenoriu likti lygiai tiek pat nesuprasta, kaip ir tada.

[apsupta]

kurį laiką jaučiuosi viena. nesu vieniša, turiu šeimą ir gerų draugų, kuriais galiu pasitikėti. bet jau eina antri metai, kaip kenčiu viena. aš nenoriu būti našta, apkrauti kitus savo mintimis, kurios galbūt nėra tokios rimtos. bet jos man sunkios ir slegiančios. man nepatinka būti našta kitiems, bet noriu pasipasakoti. bijau. bijau atrodyti kitokia ir keista. atrodo, kad mane supantys žmonės turi rimtesnių bėdų ir jų problemos yra daug svarbesnės nei mano. bet tai kankina. taip norisi atsiverti, kad kažkas atrakintų tą skaudžiai užrakintą širdį..

[apsupta]

tavo buvimas leido man uzmirsti ka reiskia buti vienai. bet taves nebera ir as vel viena

[apsupta]

mėnesį neberašau apie tave, vis rečiau pagalvoju, ką veiki, vis rečiau klausinėju draugų apie tave ir šiaip, atrodo, kad praėjo viskas, kad jau pamiršau, kas tu, kad galiu be tavęs gyventi. Bet šiandien buvo kitaip. Šiandien buvau ten, kur tave paskutinį kartą mačiau. Ir prisiminiau visus tavo žodžius, prisimenu, kaip tu atrodei tą šiltą vasaros naktį. Ir šiandien suvokiau, kad vis dar nepalieki manęs, mintyse esi kiekvieną sekundę ir aš tą neigiu, nenoriu pripažinti, kad aš galvoju apie tave, kad aš tavęs taip pasiilgstu. Ir dėl tavęs vienos aš taip pratrūkstu, pasimetu, vien prisimenus tą naktį man širdis ima belstis vis greičiau ir stipriau, akyse liejasi vaizdas, o skruostuose teka sūrios ašaros, ir man taip skauda prisiminti, kad aš tave vis dar myliu

[apsupta]

dažnai mes, kaip lietuviai, neįvertinam savo krašto grožio, pastoviai lyginam su “superinėmis” valstybėmis, kur alkoholis pigesnis, kur moderni pastatai pastatyti, kur medeliai iškirsti ir pastatyti verslai, kur žmonės vaikšto ir pasitaško, kur girdi roleksą tiksinti. Nuvažiavę į užsienį, aplankius sostinę, mes stebimės jos grožiu, tų namų modernumu, o už kampo prasigėrusių ubagų šaikelė, mes stebimės prekybcentrių dydžiu, o už kampo vienišas, nuvytęs krūmas, mes stebimės, kokiais drabužiais čia vaikšto žmonės - gucci, prada, tiksantys roleksai ant rankos, o už kampo skurdi, vos išgyvenanti šeima. Ir nesakau, kad pas mus Lietuvoje taip nėra, bet mes mėgėjai smerkti savus, o svetimais žavėtis. Bet aš to stengiuosi nebedaryti, o man pati Lietuva - mano kraštas, mano šalis - arčiausia širdies. Ir pati gyvenu miestely ir gal, gal kartais atrodo, kad mažas miestas, nėra kur eiti, viskas nuobodu, net atsibodę, įprasta, bet jame slypi tiek daug, vien ta paslaptinga gamtos didybė, ta žaluma. Taip, stebėdamas gamta gali daug ką išvysti. Pavyzdžiui, kiek vabaliukų skraido aplink tave, kiek drugeliukų praskrenda, o ir prisimeni, kaip vaikystėje juos gaudydavai.. Žiūri į pūšis, renki kaštonus, renki baravykus, skini medžių lapus ir prisimeni, kaip maža laipiojai medžiais ir statei namelį medy. Skaičiuoji gėlytes, skini jas, o ir prisimeni, kaip lakstydavai palaidomis kudlomis pievose, kaip jose šokinėdavai, vartydavais, kaip galų gale su šienu žaisdavai. Visgi, sava gamta leidžia mums viska pergyventi, prisiminti, nors ir testebėjom mieste augančias tulpes ir pastebėjom praskridusį drugelį. Gamta leidžia mums būti ir primena tą, kas buvo užmiršta. Ji kartu su mumis auga.

[apsupta]

[apsupta]

aš neabejoju tuo, kad yra kažkoks visatos kūrėjas, kad kažkas yra, kas sukūrė mano gyvenimą, žinau, kad yra kažkas, kas leidžia man pažinti, būti ir daryti. kažkas yra, bet jugi viską darau aš, aš nulemiu savo likimą, mano gyvenimas yra tik mano, nei Dievo, nei tėvų, tik mano. ir, nors Dievas yra, jis nėra šalia, jis toli nuo manęs, leidžia man kvėpuoti, jis laikosi atstumo ir kartais, kai reikia, kai ribinė, egzistencinė ar kokia po velnių situacija, jis ateina ir suteikia stiprybės, vilties ir aš atsispiriu ir einu toliau. Dievas yra, bet jis leidžia man kvėpuoti.

[apsupta]

(nuolat pildoma, sakiniai, mintys iš altorių šešelių, kurie man širdžiai artimi)

iš pavasarėlio🌸;

,,o Liucė reiškė jam gyvenimo džiaugsmą ir laimę, kiek tiem dalykam dar buvo gyva jo širdis niūriuose seminarijos mūruose.”

,, <…>, tačiau vis dar turi daug tokių valandų, kada jaučiasi niekas kitas, tiktai jaunolis, norįs mylėti ir būti mylimas. Tai yra visai natūralu, tai yra prigimta.”

,,Paradoksališkas ir tragiškas gyvenimo uždavinių kelias: Dievas jam dovanojo poeto sielą. Jis ėjo Dievui tarnauti ir dėl to turėjo žudyti savy Dievo dovaną.”

,,Jis Dievą suprato kaip begalinį dvasinės šviesos, šilumos, meilės ir visokio gėrio šaltini. Kas prie jo artinasi, savaime turi jausti tą šilumą ir šviesą. Jis to nejautė, vadinasi, jo siela dieviškiem dalykam buvo nejautri.”

,,Bet ar ištversiu? Ar ne per sunkus tai bandymas? Juk ir dabar jau kartais taip skaudu! Skaudu gal ne dėl pačios vienatvės, bet dėl nusimanymo, kad taip yra, o galėtų būti kitaip. Ir jei būtų kitaip, būtų geriau. Kodėl aš negalėčiau džiaugtis gyvenimu, mylėti ir būti mylimas ir duoti pasauliui bent kiek šviesos ir džiaugsmo? Ė, bet gal aš klystu ir be reikalo save kamuoju? Viena tik aišku:

Tylėk, dangstykis ir paslėpk

Svajones savo ir jausmus.”

,,Ar yra kas nors gražiau, kaip šiltos ankstyvos rudenio popietės? Saulei jau neliko nė ketvirtadalio dangaus kelio, ir ji iš šono atsargiai šildo jum veidą. Jūs nejaučiate ore vasaros tvanko, bet vien lygią, ramią šilumėlę, kuri jus gaivina, kuri jus skatina judėti, juoktis ir dainuoti. Suartos rugienos kvepia drėgna žeme. Nuganytos pievos sausai atsiliepia po jūsų kojomis. Jūs galit eiti kur akys neša - niekas nieko jum nesakys, ir niekur jūs nerasite jokios kliūties. Kur ne kur parudavusių linų ruožas, kur ne kur pajuodavusių dobilų sklypas, kur ne kur dar tebežaliuojančių bulvių laukas; bet ir per jį žengdami didelės skriaudos nepadarysite. Rudenio laukų laisvė - plati ir miela, kaip jūsų norai, kaip jūsų svajonės.”

,,Bet kas nėra gėrėjęsis ankstyvo rudenio mėnesienomis ir kas nepažįsta šitų stebuklingų naktų, kuomet "aukštai dangus, šviesios žvaigždės, didelės ir mažos", ir šviesus kelias berneliui joti pas mergelę, kaip sako liaudies daina. Daina, tiesa, nemini mėnulio, o tūlas gudruolis jį mėgsta pašiepti... Bet ar būtų be jo tas šviesus kelias, tas minkštas dangaus balzganumas, tas laukų ir miškų peizažas, pridengtas smulkiausio švelnumo sidabro dulkelių? Ar būtų tie sodrūs sodo medžių šešėliai, ar būtų ta rimtis ir melancholija, kuri sujaudina jus ligi širdies gilumos?”

,,Jis būtų, be abejo, daug kentęs, tačiau kentęs ne dėl nuovokos ir fantazijos vaizdų, bet dėl realios, prisipažintos ir gyventos meilės.”

"mokėk gyvent pats savyje..."

,, Antra išvada, kad tamsta bėgi nuo žmonių, o labai myli gamtą, nes ten bent nėra to kontrasto tarp savo vienumos ir linksmos minios. Su gamta galima jausti tokį pat išvidinį ryšį ir artimumą, kaip ir su mylimu žmogum.”

,, Atėjau čia vienišas ir liūdnas,

O išeisiu laimės kupina širdim -

Ir nevengsiu pokylių klastingo džiaugsmo,

Nes nuo šiol tu būsi su manim.”

“Mano giliu įsitikinimu, žmogaus vertę nusveria ne kuris vienas jo gyvenimo momentas, bet visas jo nueitas kelias. Ankstyvesnieji jo išgyvenimai ir kentėjimai gali pateisinti ar bent kitaip nušviesti daugelį vėlyvesniųjų nuopuolių.”

,, Aš nesutinku, kad kiekvienas blogas pasielgimas eina iš žmogaus blogumo.”

,, Tokiam pasiryžimui įvykdyti reikia kovos, pasiaukojimo ir laiko. Aš manau, kad tu nepakankamai aiškiai orientuojiesi nei savo mintyse, nei jausmuose. Aš noriu, kad save išbandytum ir sustiprėtum. Dėl to mudviem reikia skirtis, vadinasi, nebendraut ir nesimatyt ilgesnį laiką... o gal... ir niekad.”

[apsupta]

jura mano megstamiausia vieta. jura begaline, melyna ir gili, nors ji kaip ir kiekvienas vandens telkinys, ji issiskiria savo groziu ir osimu. tas saulelydzio atvaizdas joje yra taip grazu, atrodo, kad bunant prie juros, ant to smelio, tu pats spindi kaip auksine saule. o tai nera tik saules smugis. tai kur kas daugiau. tas neramus osimas nakti, kad ir nieko nematai, bet girdi yra grazu ir gera- jautiesi saugus ir atrodo, kad taves jura klauso. tu buvai mano megstamiausias zmogus. ir su tavimi jauciaus kaip prie juros.

[apsupta]

uzvakar drauges prude maitinom zuvis batonu. isiziurejau i ta batono pakuote, ji buvo melyna, uzrasyta ant jos “maluno”. ir tada prisiminiau, kad cia tas pats batonas uz 23 centus is maximos, kuri visada pirkadavom su seima, nes negaledavom ipirkti tostes batono ar kokio nors brangesnio. ir batonas buvo beskonis, toks pigus sudas. prisimenu, kai apsilankydavau pas drauges ir pirmas dalykas i kuri ziuredavau, tai buvo batonas. jos visos turedavo tuos brangius, kur virs euro kainuodavo. ir as visada pasiimdavau riekele ir valgydavau, nes namie tokios skanios neturejau.