teatralas

[teatralas]

,,Neužmiršk/ dulkių tvirtybės/ ji per amžius patikima”, – R. Keturakis.

#teatralas #promotional video

[teatralas]

Respondentai nutarė: tiksliausiai teatro realybė apibūdintina kaip tikrovės iliuzija. Vadinasi, spektaklis reprezentuoja tikro gyvenimo situaciją, kūrybinio proceso metu ,,prisotintą“ iliuziškumo dekorų.

,,Tiesa turi būti ne griaunanti, o statanti“, – pagrindinė, konfliktą tarp Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio ,,Senos damos vizitas“ (rež. A. Giniotis) veikėjų sukelianti tezė. Prielaida, kurią darau, remiantis apklausos rezultatais – minėtoji įžvalga yra gaji arba tikrovėje, arba tikrovės ir iliuzijos samplaikoje – teatre, arba abiejose erdvėse. Bet kuriuo atveju, verta apsvarstyti, kaip apskritai galima tiesai kelti tokias sąlygas, nepaisant erdvės, kurioje atitinkama sąlyga iškelta.

Tiesos sąlygiškumo klausimą apmąstau ne veltui – šiomis dienomis tiesa dažnai yra spraudžiama į Prokrusto lovą. Netgi, kaip minėta, teatre. Viena iš opiausių šios dilemos apraiškų teatro erdvėje yra vis intensyviau tarp žiūrovų, teatralų ,,verdanti“ diskusija: kur vis tik baigiasi tradicijos ir prasideda modernumas? Ar ,,griaunanti“ tiesa privalo būti pakeista ,,statančiąja“ vien dėl to, kad pirmoji skaudesnė, ne tokia patogi, SENAMADIŠKA?

                                                                                                E.

#excel

[teatralas]

,,Mano tėvynė – tai mano kultūra. Išduok savo kultūrą ir tapsi tremtiniu savo paties namuose“, – ,,Natanas Išmintingasis“ rež. Gintaras Varnas.

#poster

[teatralas]

#alonebutnotlonely #gif

[teatralas]

Ne paslaptis, kad gyvenimas yra penas vaidinimui. Kažkieno, kažkada pergyventa tikrovė virsta istorija, skersai išilgai išnarstoma spektaklyje, perjaučiama vis iš naujo aktorių ir žiūrovų. Pagal repertuare numatytą spektaklio datą išardomas kažkieno gyvenimas. ,,Praeitis n e t i k s l i. Kas ilgai gyvena, žino, kaip viskas, ką regėjo savo akimis, apaugo paskalomis, legendomis, didinančiais arba menkinančiais gandais. „Buvo visiškai ne taip!“– norėtų sušukti, bet nesušuks, nes būtų matyti tik judančios lūpos ir negirdėti balso“, – apie praeities dekonstravimo ypatumus atsiliepė Česlovas Milošas. Galgi praeities prigimtis ir lemtis – būti nesibaigiančiu scenarijumi ateities žmogui. Nenutrūkstančiu pasaulio, žmonijos, būties – tikrovės evoliucionavimo procesu. Kad ir kaip bebūtų, turbūt svarbiausia teatro pareiga – perdirbant istoriją jos nesudirbtinti ir nepamiršti padėti žiūrovui atgal į statinį surinkti išardytas kažkieno gyvenimo dalis.

                                          E.

#word

[teatralas]

,,Tikiu, užteks stiprybės Tavo Dieviškam silpnumui...”– Žygimantas Augustas. ,,Barbora”, rež. Jonas Jurašas.

#youtube inspirational video

[teatralas]

Visgi, kokia yra teatro realybė: tikra ar apgaulinga? Išreikškite savo nuomonę čia: https://forms.gle/19QJzZvYZpaiG3vNA .

#poll #banner

[teatralas]

,,Kaip įnešti į sceną jūros kvapą?“, – klausimas, nuskambėjęs iš vieno Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio ,,Sombras“ personažo lūpų. Teatras nėra apgaulė. Jis kuria tikrovės iliuziją. Spektaklių herojai gyvuoja tikrovėje, kuri buvo kažkada. Ji nėra esamo momento kūrinys, todėl, manoma, yra nekintanti. Dabarties žmonių tikrovė kinta, ji yra penas nekintančiai scenos tikrovei.

Vis tik, sakoma, nėra nieko, ko visagalis nūdienos žmogus negalėtų padaryti. O ko tik nepasiektų esamu momentu gyvuojantis individas suvienijęs jėgas su balsu iš praeities – spektaklio personažu... Pakeisti nekintamybę? Įmanoma. Spektaklio herojus gali priversti žmogų atgręžti akis į save ir paklausti: kas aš esu? Individo atsakymas gali lemti personažų esybės kitimą. Abipusiai mainai, sukuriantys tikrovės tęsinį. Gal net naują tikrovę... Bet tai jau kita istorija.

,,Tikrasis teatras dvokia išdilusiu mėnuliu“, – teiginys, tvyrojęs ore vos tik buvo ištartas spektaklio ,,Sombras“ metu. Iliuzija dvelkia tikrove. Todėl teatras nėra apgaulė. Jis, veikiau, skirtingų laikmečių tikrovių saugykla, atvira kiekvienam, išdrįsusiam savęs paklausti: kas aš esu?

                                                                                  E. 

[teatralas]

dulkia ir dulkia,

bet yra galimybė,

kad greit prasišvies

ir vėl ilgėsiuos oro

pošlykščio, kūrybingo

                  Aidas Marčėnas

#nationaltheatreday

[teatralas]

„Kūryba – tai toks klausimas apie gyvenimą, kurį išgirdęs savyje žmogus visam gyvenimui susimąsto ”, – rašė Justinas Marcinkevičius. Kūryba kelia klausimą, žmogus ieško atsakymo. Efektyviai pažinti pasaulį – įsileisti kūrybą į savo būtį visais įmanomais intakais. Stebėti, vertini, reflektuoti kūrybą ir kurti pačiam. Esu Eglė Navickaitė, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Lietuvių filologijos ir reklamos pirmojo kurso studentė. Kuriu blogą apie teatrą – akstiną gyvenmečio trukmės mąslumui.