#eilės | Explore Tumblr Posts and Blogs

resentfuljustice · 3 months

Text

30% šampano spalvos liurekso, 69% natūralios merino vilnos ir 1% už horizonto pasilikusių svajonių

2008-10-03 popietė. Kaunas

– Jeigu neišeisit iš mūsų kiemo, aš pakviesiu savo mamą! – kol pasikabinusi ant turniko supausi pirmyn atgal, savo ne pagal metus ilgomis kojomis vis braukdama suskilinėjusias betonines plyteles, Inga paraudusiu veidu kėlė balsą ant į svetimą teritoriją užklysti drįsusių vyresnių mergaičių.

– Nu ir kviesk! – pro butelio dugno storumo stiklus į mus pasitikinčiai žvelgė Ieva. Jos akys per didinančius akinius atrodė išsprogusios kaip kokios rupūžės – rankomis ji buvo įsirėmus į dar neseniai platėti pradėjusius klubus, o vasariškai ryški, rožinė palaidinė įžūliai aptempė, atrodo, per naktį prasikalusias krūtis. Paslapčiomis pavydžiai žiūrėjau į ant jos krūtinės įsitaisusius du kalnelius. Negalėjau sulaukti, kada pagaliau galėsiu prasmingai užpildyti savo pusseserės išaugtą ir man atiduotą pirmąją liemenėlę – kada oranžiniai ir nėriniuoti krašteliai prilaikys mano riebalinį audinį, o ne iš mamos spintos pasivogtus siūlų kamuolius.

Išgirdusi spragtelnančią spyną, skubiai pribėgdavau ir pro durų akutę pamatydavau link lifto pasukančią mamą, ant parankės pasikabinusią pintą krepšelį, kurio viduje – tiksliai žinojau – buvo pedantiškai sulankstytas papildomas plastikinis maišelis, o ant jo užmesta juoda odinė piniginė. Priėjusi prie nuo ankstyvo ryto įjungto, svetainėje plerpiančio kineskopinio JVC, pirštų galais liesdavau įsielektrinusį jo ekraną, o tada prikišusi nosį tiek arti, kiek fiziškai įmanoma, bandydavau įžiūrėti besimainančias raudoną, žalią ir mėlyną spalvas. Televizoriaus korpusas buvo maloniai šiltas ir jaukiai kvepėjo dulkėm. Pasukusi raktelį, plačiai atverdavau spintos duris – vidinėje durelių pusėje buvo pritvirtinti dideli veidrodžiai, prie kurių šonų kabėjo visa eilė įvairiaspalvių kaklaraiščių. Po sunkiais paltais mačiau stovintį gremėzdišką siuvimo mašinos dėklą, o į jo šonus rėmėsi du perpildyti IKI parduotuvės maišai su siūlų kamuoliais ir ritėmis. Verpalai buvo susukti ne ant kokių medinių megėjiškų, bet ant didelių pramoninių, plastikinių ričių – iš lėto kraustydavau kiekvieną maišą ir grožėdavausi skirtingomis išsivyniojančiomis gijomis. Dalis vienspalvių, kitose buvo įpintas prabangos jausmą kuriantis blizgantis siūlas – bet mano mėgstamiausi visuomet liko paprasti violetiniai. Kai išsirinkusi du panašiausio dydžio kamuolius susikišdavau juos po savo megztiniu, ir staipydavausi prieš vidinį spintos veidrodį, niekada nekvestionuodavau jų kilmės. Mamos paaiškinimas, kad jie atkeliavo “iš buvusios darbovietės slabotkėje” man buvo pakankamas – tai vyko kitokiame pasaulyje, laikotarpyje su dabar jau nebegaliojančiomis taisyklėmis.

– Mamaaaaaa..! MAMA! – Ingai nereikėjo net tris kartus kartoti šitą magišką burtažodį, kai staigiai atsidarė devinto aukšto langas ir pro jį išlindo trumpai kirpta moters galva.

– Kas daba? – iškart nervingai suraukusi antakius, šūktelėjo Ingos mama.

– Šitos mergaitės mums trukdo žaisti! – net neįkvėpusi oro pasiskundė Inga, ir iškart sunėrusi rankas, pergalingai pažiūrėjo į Ievą ir šalia stoviniuojančią jaunesnę jos pakalikę. Tyliai stebėdama konfliktą, nagu krapščiau pūslėtus, tamsiai žalius dažus nuo metalinio vamzdžio.

– Mergos, marš į savo kiemą! O tai pakviesiu komendantą ir jus supakuos! – iš viršaus kaip koks griaustinis atskriejo Ingos mamos balsas, su kuriuo nelabai kam norėjosi ginčytis. Ieva nepatenkinta suprunkštė, bet apsisuko ir patraukė tujomis apsodinto takelio link, prieš tai už rankos timptelėjusi kartu atėjusią kitą mergaitę. Vos išgirdusi užsidarančio lango trinktelėjimą, Ieva staigiai atsigręžė atgal į mus.

– Čia tavo… mama? Galvojau, kad čia tavo močiutė. Kokia sena, – šiek tiek prisimerkusi, bet su aiškiu pasimėgavimu sušnypštė Ingos link.

Pasisukau į savo kiemo draugę, ir iškart pamačiau jos įraudusiais skruostais tekančias ašaras. Nesuspėjau nė prasižioti, o ji jau atidarinėjo išklerusias laiptinės duris ir bėgo laiptais aukštyn lifto link – atgal į nuolatos pasenusiu aliejumi atsiduodančius namus, kur jos liūdesį sugers riebių blynų tešla išsitepusi mamos prijuostė.

Likusi viena, pradėjau žingsniuoti link kampinės rajono maisto prekių parduotuvės, savo tamsiai rudų kelnių kišenėje barškindama likusiomis monetomis – jeigu būtų reikėję spėti, turėjau ne daugiau kaip 50 centų. Galėjau įsigyti tris guminukus sliekus arba dvi rūgščias gumas – arba išsirinkti vieną Chupa-Chups, bet dar nebuvau galutinai apsisprendusi. Stabtelėjau prie kitoje namo pusėje išsikerojusios slyvos, ir nusiskyniau gerą saują dar visiškai žalių uogų. Niekaip neperpratau visų įkyriai man kartojamo, bet nesipildančio grasinimo, kad “vieną dieną nuo neprinokusių slyvų pratrysiu” – koks sveiko proto žmogus savo noru valgytų jau geltonas, minkštas, saldžias slyvas? Mėgau neprinokusius bananus. Žalius obuolius. Burną sutraukiančius serbentus.

Spjaudydama apkramtytų slyvų kauliukus, braidžiojau po ilga žole apaugusią pievą ir gaudžiau nuo manęs sprunkančius žiogus. Šventai tikėjau, kad po mano nuoširdžių ir reguliarių pastangų “sėjant” slyvų medžius, vieną dieną visas rajonas galės džiaugtis šioje vietoje sudygusiu nedideliu miškeliu – juk niekaip negalėjau numatyti, kad jau po keleto metų čia stovės Šilo parduotuvė. Sudžiuvusios žolės vis kabinosi už mano plačių klešnių apačios, prie kurių buvo prisiūtos dvi dekoratyvinės juostelės – kadangi originalią kelnių apačią sutryniau iki skylių, mama jas atlenkė ir skyles uždangstė gelsva juostele – prijungiant dar vieną papildomą ant “naujojo” kanto, kad viskas kuo mažiau kristų į akis. Labiausiai buvau patenkinta tuo, kad atlenkus kelnes jos gerokai pailgėjo.

Neturėjau nei vieno draugo ar pažįstamo, kuris gyventų nuosavam name – visi mes užaugom tuose pačiuose blokiniuose daugiabučiuose, kurio papildomas viršutinis aukštas prie lifto šachtos įėjimo buvo dėkingiausia vieta netrukdomai išgerti energetinio skonio DLight. Neteko vaikščioti jokiais keliais be šaligatvių – visus galėjau pasiekti mindžiojant aplink išsiraizgusius pėsčiųjų takus arba įsėdus į kitapus gatvės sustojusį troleibusą. Nesupratau, ką reiškia valandą laukti tarpmiestinio autobuso maršruto – bet iki dabar visada akis užkliūna už svetimuose languose užsižiebiančių, skirtingo šilumos atspalvio liuminescencinių lempučių, susuktų tame pačiame šviestuve – kai kurį laiką kambarys skendi prieblandoje, o tu kantriai lauki, kol viduje esantis fosforas pradės švytėti. Nelaikiau rankose nei vieno legaliai įsigyto filmo – arba bent sąžiningai išsinuomoto vaizdajuosčių punktuose, kaip vis darydavo mano klasiokė Laura – nes tuo metu dažniausiai naudojama programa mano kompiuteryje buvo “raumenys”, aka StrongDC++. Pavydėjau tai Laurai, nes ji turėjo tetą iš Vokietijos – tad jos spinta nuolat būdavo prikimšta dar Lietuvoje nematytų Haribo guminukų – vos tik Laura nueidavo atsiliepti kažkam paskambinus į laidinį namų telefoną, atsargiai pratuštindavau jos saldainių atsargas, vis skubiai susigrūsdama kokį tolimesnį ir mažiau į akis krentantį pakelį į savo kuprinę iš 25-mečio turgaus.

Mano pasaulis prasidėjo ties Kauno mariomis ir pasibaigė su Nemuno ir Nėries santaka. Kažkada su drauge nusprendėm pėstute nueiti iki Ramučių – rūkydama savo pirmąsias Vogue cigaretes po Muravos viaduku, jaučiausi kaip koks Magelanas.

***

– Kita stotelė – “Kalniečių poliklinika”.

11-tu numeriu pažymėto troleibuso langų pakraščiuose laikėsi drėgmė. Kažkur po skirtingų spalvų medžiaginiais lopais dengta sėdyne girdėjau nudilusių padangų dunksėjimą. Delnu palietusi juodos odos pakraštį, kurį be atvangos kepino pro viensluoksnį stiklą lendantys saulės spinduliai, staigiai atitraukiau ranką. Prieš atsistodama ir įsikibdama į arčiausiai vidurinių durų esantį pilkai nudažytą stulpą, bandžiau įsitikinti, ar nuo nudegimo ant delnų pagalvėlių neiškilo pūslės. Po minutėlės kaip metalinė armonikėlė susilankstė ir atsivėrė troleibuso durys, ir iš lėto nusileidau per tris pakopas žemyn ant šaligatvio. Pridususį ir tvankų troleibuso karštį pakeitė šviežiu asfaltu kvepiantis Savanorių prospekto šaligatvis, ir abi su mama patraukėme link pėsčiųjų perėjos. Mamos delnas buvo šiek tiek drėgnas – lygiai toks pats kaip mano – ir mums abiems žingsniuojant per kreivas plyteles aš vis žvilgčiojau tai į stiklinę piramidę primenantį pastato stogą, tai į jos bevardį pirštą, papuoštą dviem auksiniais žiedais.

– Kai užaugsi, šitą aš tau atiduosiu, – sakydavo ji, pastebėjusi mano smalsų, bet turbūt akivaizdžiu troškimu persmelktą žvilgsnį. Nors seniai suaugau, bet tas žiedas su maža auksine bangele ir joje pasislėpusia akute toliau sėkmingai puikuojasi ant jos rankos. Ne, ne todėl, kad jai būtų gaila man jį padovanoti – tikrai ne dėl to – tiesiog mes abi nepastebėjom, kai vieną dieną mano rankos praaugo jos rankas. Dabar tas žiedas prilaikė jai nuo to paties piršto smunkantį vestuvinį – tą patį, kuriuo ji apsimainė su vos kelis mėnesius pažįstamu vyru, vieną kartą per atsitiktinumą užklydusiu į jos naujuose namuose Kaune rengiamą balių. To vyro užvestas kriptiškas tuometinis dienoraštis liudija, kad buvo penktadienis, 13-ta. Ir dar pilnatis.

Įžengusi per paradines Kalniečių prekybos centro duris, bėgte pasileidau link nedidelio prekystalio, kuris buvo įsikūręs po veidrodiniu ore pakibusiu kubu. Ten užvertusi galvą į lubas, žiūrėjau į jose atsispindinčius vaflinius kaušelius, kuriuose buvo prikrauta kažkokio keisto zefyrinio kremo, dosniai apibarstyto spalvotais cukriniais pabarstukais. Mama nuėjo tradiciškai nupirkti mūsų apsipirkinėjimo kelionės firminio deserto.

– Litas penkiasdešimt.

– Nebe litas? Kada pasikeitė?

– Prieš porą savaičių, viskas juk brangsta.

Iš lėto žiaumodama lipnų saldėsį, vaikščiojau po Kalniečius, tuo pačiu metu sukdama ratus aplink savo mamą – lyg koks įkyrus planetinis palydovas, nusprendęs savo patogumui pakeisti savo orbitą. Visas prekybos centras man priminė miestą mieste – ten buvo nuolatos vėsu, grindys išklotos lauko trinkelėmis, milžiniškos baltos kolonos rėmėsi į geltonomis plytomis dengtas sienas, o visa erdvė buvo apšviesta tiek, kiek tą dieną pro šiltnaminį stogą prasmuko saulės. Žinojau, kad užlipusi begalinio ilgio laiptais į antrą aukštą, ten po dešine pamatysiu moterį su tamsiais, chemiškai sugarbanotais plaukais – prie vienišo stalelio su užrašu “Sveikinimai ir pakvietimai”, ji kruopščiai kaligrafine rašysena raitys eiles ant spalvoto kartoninio lapo. Tada pasukusi į pustuštį sandėlį pavadinimu “Vaikų prekės”, ne kartą jame pasiklysiu pati to nežinodama – iki tos akimirkos, kol mane ir vėl ras mama, susirūpinusiu veidu žvelgdama į mano užantyje suspaustas plastikines barbių dėžes. Buvau tikra, kad po to dar keliausime į tame pačiame aukšte įsikūrusį turgų, ir prieš grįžtant namo užsuksime į knygyną – prieš tai atsargiai, dideliu lanku apsukdamos iš šalimais įsikūrusio baro išropojančias asmenybes, kurios nelyginant kaip tarakonai apsisukdavo ir iškart įslinkdavo atgal vos įsitikinusios, kad lauke vis dar per šviesu blaiviai egzistencijai.

Vėliau grįšime namo, kur nuo varginančio vasaros karščio – kurį taip nedėkingai sugėrė devinto aukšto stogas – vaduosimės viena kitą reguliariai atgaivindamos dekoratyvinėms gėlėms skirtais purškikliais su vandeniu. Svetainėje girdėsis sekmadieninis F-1 lenktynių ūžesys, o aš stovėsiu už nugaros mamai, kuri gers puodelį kavos atsisėdusi ant balkono slenksčio. Kol stebėsiu į aukso spalvos žaliuzes besitrankančią apsvaigusią musę, kuri nežinia kaip įstrigo mūsų medinių langų viduje, ji priglaus prie rausvu perlamutru pateptų lūpų juodą skystį, kuriame plaukios vieniša, tirščiais apsivėlusi citrinos skiltelė.

– Kada nors pasistatysim balkone staliuką su pora kėdžių kavai gerti.

Nebuvau tikra, ar turėjau kažką jai į tai atsakyti, todėl abi toliau tylėdamos žiūrėjome į vėjo taršomas medžių viršūnes Kleboniškio pusėje. Po minutėlės atsinešiau seną vokišką Otto katalogą, ir prisėdusi šalia jos pasidėjau jį ant kelių ir pradėjau vartyti. Jį mokėjau mintinai – bet vis mėgdavau pasvajoti, ką iš jo pirkčiau, jeigu tik turėčiau galimybę. Iš lėto perkėlinėjau savadarbius popierinius žymeklius iš vieno puslapio į kitą – vis negalėjau apsispręsti.

Kažkur ties katalogo viduriu priėjau batų skyrelį, kur pirmą kartą atpažinau šimtus kartų regėtas tamsiai rudas, odines aukštakulnes basutes su daugybe dirželių. Atsiminiau jas mačiusi mamos nuotraukų albumuose, kur ji vis tuo pačiu pasitikinčiu veidu sklęsdavo podiumu, demonstruodama naujas Gijos rūbų kolekcijas.

Atsisukau į savo mamą norėdama kažko paklausti, bet jos žalios akys vis dar buvo įsmeigtos į iš lėto purpurine spalva nusidažantį horizontą.

Šį kartą tie aukštakulniai gulėjo mūsų balkone – sudiržę, su pradedančiu beatsiklijuoti kulniuku, kurį verkiant reikėjo pakalti. Neuždengti nuo lietaus, vėjo ar sniego – numesti šalia šviesiai mėlyno puodo, kuriame buvo rauginami agurkai.

#spilled ink #dear diary #2000s

2 notes · View notes

beafarm · 4 months

Text

Nieko nėra sunkiau už meilę

Nieko nėra sunkiau.

Jau nepadės ir gražiausios eilės,

Laivas skęsta vis giliau.

Prašviesėjo ilgos juodos naktys,

Tu pilku šešėliu pavirtai.

Ligi ryto gėrėm už vienatvę

Ir visi nubudom per vėlai.

Irena Starošaitė (probably)

#ir ko daugiau galima tikėtis iš manęs...#don't ask #nenuorama rozina

2 notes · View notes

nenuobodiistorike · 7 months

Text

Moterys, kurios mylėjo kitaip

Kad ir kiek daug kalbama, rašoma, kuriama ir dainuojama apie meilę, neretai pamirštame, jog romantinė meilė - sąlyginai naujas reiškinys. Ilgą laiką santuokos Lietuvoje bei kitur buvo sudaromos “iš išskaičiavimo” ir pagal katalikišką, patriarchalinę tradiciją: tuoktasi su savo gyvenamosios aplinkos, to paties luomo ar panašios socialinės bei ekonominės padėties asmenimis. Tik XX a. pirmoje pusėje ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybė ir visuomenė ėmė modernėti, tapo vakarietiškesne, kas paveikė ir šeimas bei, žinoma, meilę. Vis dažniau santuokos buvo sudaromos iš meilės, nepaisant socialinių, ekonominių sutuoktinių skirtumų ar net neturint tėvų pritarimo; svarbiausiu tapo sutuoktinių emocinis ryšys bei laimė būnant kartu.

Apie modernėjančią meilę būtų galima prirašyti daug įdomybių, tačiau čia pakviesiu pasilikti su keliais išskirtiniais pavyzdžiais bei papasakosiu apie kelias daugiau ar mažiau žinomas XX a. pirmosios pusės moteris, kurios mylėjo kitaip, ir kurių romantiniai santykiai laužė net ir tuometines sumodernėjusios meilės normas.

Savo pasakojimą pradėsiu nuo Liudos Purėnienės-Vienožinskaitės (1884-1972). Vien jos profesinė karjera palieka didžiulį įspūdį: 1917 m. baigusi teisės studijas, Liuda dirbo teisininke, gynė kaltinamuosius politinėse bylose. Vėliau buvo išrinkta į Seimą, o 1927 m. tapo pirmąja prisiekusia moterimi advokate visose Baltijos šalyse. Ją domino šeimos teisė: Liuda Purėnienė parengė studiją “Jungtuvės ir išsiskyrimai”, kurioje apžvelgė istorinius ir teisinius šeimos kūrimo bei išskyrimo aspektus. Bet kuo jos meilė savo sutuoktiniui, profesoriui Antanui Purėnui buvo kitokia? Abu šviesuoliai savo meilę ir santykius grindė lygiavertiškumu, kuris buvo kartu ir viešas pareiškimas: įvairius laiškus bei dokumentus pora pasirašinėjo dvigubomis pavardėmis - Liuda Purėnienė-Vienožinskaitė bei Antanas Purėnas-Vienožinskis. Vyrui naudoti savo sutuoktinės pavardę tiek tada, tiek ir šiandien buvo ir yra retas dalykas.

Rašytoja Liūnė Janušytė (1909-1965) buvo ne ką mažiau išskirtinė asmenybė, laužiusi visas įmanomas to meto normas, savo ekscentrišku elgesiu, bohemišku gyvenimo būdu pykdžiusi Lietuvos vyriją (pvz. žinoma, jog poetą Kazį Binkį itin supykdė gundantys Liūnės šokiai ant vieno iš Kauno restoranų stalų - kaip moteris drįsta taip elgtis???). Už itin aštrų liežuvį Liūnė buvo išmesta ir iš Lietuvos rašytojų, ir iš žurnalistų sąjungų. Gavusi stipendiją studijuoti ir užsiimti kūryba Paryžiuje, ją leido vynui, suknelėms ir pramogoms, ir įkvėpta šių nuotykių, Liūnė Janušytė parašė romaną “Korektūros klaida” su pikantiškomis detalėmis apie meilės istoriją su juodaodžiu paryžiečiu, kurį Kauno poniutės rijo su didžiu pasigardžiavimu. Dar viena įdomi Liūnės gyvenimo detalė - trumpalaikė santuoka su teatro režisieriumi Juozu Miltiniu. Pasakojama, jog 1948 m. Kalėdas ir Naujuosius drauge daug dienų iš eilės minėję lietuviškosios bohemos atstovai sausio mėn. liko be progų “baliavoti”, tad Liūnė su Juozu tokią progą ėmė ir sukūrė spontaniškai susituokdami. Žinoma, jokios meilės toje santuokoje nebuvo: dar ir šiandien egzistuoja pusiau vieša paslaptis apie tuometinį J. Miltinio ilgalaikį romaną su aktoriumi Vaclovu Blėdžiu.

Taip palengva paliekant heteroseksualumo paradigmą, savo pasakojimą apie kitokią moterų meilę norėčiau užbaigti fotografe ir dailininke Veronika Šleivyte (1906-1998). Nuo pat vaikystės svajojusios menininke būti Veronikos gyvenimas nebuvo lengvas: dėl prastos sveikatos ir sunkios finansinės padėties, jos dailės studijos išsitęsė, ir kartais jai tekdavo tiesiog dirbti už maistą, bet atkaklioji Veronika pasiekė savo tikslų, aktyviai kūrė ir dalyvavo parodose. Jei sovietmečiu jos tapyba buvo kukli ir saugi - daugiausiai Veronika pastelėmis tapė gėles, tai tarpukariu per Veronikos Šleivytės fotografiją skleidėsi ne tik jos kūrybiškumas, bet ir asmeninio gyvenimo peripetijos. Nemaža dalis fotografijų fiksavo Veronikos mylimąsias bei intymią poros kasdienybę ar keliones. Dar visai neseniai atrastos Veronikos Šleivytės fotografijų kolekcijos iš pradžių įnešė sąmyšio dėl jose užfiksuotos homoseksualios meilės, tačiau panašu, jog šiandien nuotraukose užfiksuotos Veronikos meilės istorijos pamažėle tampa estetiniu pagrindu Lietuvoje viešai kalbant apie visais laikais kitaip mylėjusias - moteris mylėjusias moteris.

- - -

Patinka mano pasakojimai? Pavaišink saldainiu, kava ar pyragaičiu! https://contribee.com/mokslintoja-ugne

2 notes · View notes

nezinaukamsitasblogas · 1 year

Text

žinutės medijoje yra priešpriešų mėsmalė, kurioje galėtum rasti kokią tik nori atsakymo versiją ir tave dominantį klausimą. visgi, begalvojant apie „buvimą savimi“, manęs neapleidžia mintis, kad šis liaupsinamas reiškinys dažniausiai yra tik apie teigiamas savybes. iš dalies dėl to, kad ši nuvalkiota frazė eina koja kojon su kitomis saldžiai pozityviomis žinutėmis kaip „siek savo svajonių“ ar „džiaukis kiekviena diena“ ir panašia interneto išmintim. žmonės, ko gero, nori tikėti, kad yra iš prigimties geri, todėl kuria naratyvą, kad visi ir turi mąstyti geras mintis. bet iš kur jie ištraukė, kad žmonės tik geri, kad gyvenimas tik malonus? juk objektyviai globaliai mąstant taip tiesiog nėra. kai nustoji tikėti kažkokia visuotine natūralia pozityvia prigimtimi, daug mažiau dalykų ima stebinti šitam gyvenime ir daug mažiau norisi teisti „neteisingus“ žmones.

aišku, ko gero, visa tai skamba keistokai ir pernelyg asmeniškai. bet taip ir yra. kartais aš vis dar pasirodau kaip labai naivus žmogus ir priimu gyvenimo pamokas ir pasiūlymus už gryną pinigą. tiesa, su amžium vis rečiau. bet, pastaruoju metu vis susimąstau apie tą buvimą savimi. aš priimu šį išsireiškimą kaip siekį gyventi autentišką gyvenimą. nors dalyje sričių aš vis dar nežinau, koks kelias man geresnis, todėl lieku prie šabloninų sprendimų, daugiausia autentiškumo gebu pasiekti savo asmenybės išraiškoje. ir su laiku, man tai vis labiau kiša koją. su laiku suprantu, kad žmonės vis mažiau mane supranta. jiems nesueina galai, kaip vienas žmogus gali sutikti su visiškai priešingomis pozicijomis, kaip jis gali turėti ir atvirai reikšti savo neigiamas emocijas. su laiku mano noras kuo mažiau meluoti aplinkai kuria vis didesnę prarają tarp manęs ir mano aplinkos, kuri vis keičiasi, keičiasi, keičiasi. jau ne vienerius metus leidžiu emocinėje izoliacijoje. kai nustojau gerti, tūsint, būt visų iš eilės asmenine klausykla, nustojo visiška tyla. kai kažką sutinku ir nuoširdžiai atsakau, kaip man sekasi, tą atsaką palydi nejaukūs šypsniai. nors sau esu neįtikėtinai nuobodus žmogus, suprantu iš kitų reakcijų, kad jiems aš esu keistas. keisti žmonės gal ir yra autentiški, bet toli gražu jie nebūna laimingesni, kai galiausiai neturi kaip tapatintis su kitais. o juk viskas, ko žmogus nori, tai jausti prasmę, būti kažko dalimi, būti suprastas ir mylimas.

#don't come at me i'm sick #tai nėra kvietimas patarimams #atėjau pasiskųsti į tumblr nes tingiu rašyti ranka į dienoraštį

3 notes · View notes

ozkar-krapo · 1 year

Text

Broniaus KUTAVIČIAUS [feat. Sigitas GEDA & Nijolė GELŽINYTĖ]

"Eilės"

(7"EP. Мелодия. 1979) [LT]

#broniaus kutaviciaus #nijole gelzinyte #sigitas geda #1979 #lithuania #contemporary #voice #poetry #7"s #records

3 notes · View notes

arunasbrasas · 2 years

Text

Pagerinęs trasos rekordą, „pole“ Aragone iškovojo F. Bagnaia

F. Bagnaia / Ducati Corse Press nuotrauka „Ducati“ lenktynininkas Francesco Bagnaia pagerino Aragono trasos rekordą ir iškovojo „pole“ poziciją šiandien surengtoje „MotoGP“ kvalifikacijoje. Tuo tarpu pagrindiniai jo varžovai kovoje dėl titulo lenktynes pradės iš antrosios startinės eilės. Paskutinėje kvalifikacijos dalyje sportininkams įveikus pirmuosius greitus ratus, į pirmą vietą buvo…

View On WordPress

#Aleix Espargaro #Aprilia #Aragon #Cal Crutchlow #Ducati #Enea Bastianini #Fabio Quartararo #Francesco Bagnaia #Gresini #Honda #Jack Miller #Marc Marquez #Maverick Vinales #MotoGP #Suzuki #Yamaha

2 notes · View notes

uga5525 · 16 days

Text

Tokia graži, protinga ir viena?

Mes, vyrai, mėgstame dažnai to klausti, tačiau tokiam klausime galimai gali skambėti jau ir pats atsakymas - užtai ir viena, kad graži ir protinga. O juk tokios moters ir pasirinkimo laukas mažas - vyrų, kurie nusvertų buvimo vienai pliusus...mažai?

Įsivaizduokime - ji pabunda vėlai ryte savo lovoje, įsijungia muziką, tą, kuri patinka Jai ir tokiu garsu, koks tinkamas Jai. Verda kavą, kurios nori, vaikšto su šuniu, kiek nori, į dušą eina be eilės ir pritaškyto veidrodžio. Rengiasi kaip nori, išeina iš savo buto, sėdasi į savo automobilį ir važiuoja savo reikalais arba uždirbti pinigus darydama savo mėgiamą veiklą.

Vakare laisvalaikis sau, sportas, draugai, grįžimas namo, kada nori ir įsipylimas dar vieną taurę vyno prie TV. Indaplovę galima iškrauti ir rytoj, ir poryt. Ji gyvena gyvenimą sau ir šiame etape jai reikia būtent to. Ir ne dėl to, kad jai patinka visada būti vienai ar nesitvarkyti kartais namų. Ji jau buvo ne viena, ji jau mylėjo, gyveno kitu žmogum. Ji žino, kokia yra kaina pasirinkti ne tą, atiduoti ir aukoti save tiems, kas ne tik nerodys dėkingumo, bet net iki galo nesuvoks, kiek daug jis turėjo ir nevertino. Ji gali bet kada tą pakartoti, bet dabar būtina viena sąlyga - jausmas, kad tą daryti VERTA. Aukoti savo laisvę, emocijas, jėgas, savo sielą - tam, kuris ją padarytų dar stipresne, dar laimingesne, laisvesne.

Silpna ji jau buvo, nusivylusi ji jau buvo. Sužeista, išduota ir palaužta - taipogi. Ir ji niekada nepamirš tos nakties, kai gulėjo verkdama ant grindų ir prisiekė sau niekada daugiau savęs neišsižadėti, neišduoti. Kas benutiktų, kaip stipriai nespaustų prie žemės ar norėtųsi mesti visus principus ir vėl atsiduoti savo instinktui mylėti - niekada neišduoti savęs. Ir kol nėra tikėjimo, pasitikėjimo - jausmo, kad tai Jis, ji visada rinksis savo pačios saugumą ir laisvę. Iki tol, kol šalia atsiras Tas žmogus. Tas, dėl kurio bus verta pritildyti savo pačios muziką.

0 notes

disc-testas · 24 days

Text

Galutinis asmenybės profiliavimo vadovas: DISK testo supratimas

Įvadas:

Tai įdomi kelionė, skirta atrasti, kas jūs esate ir kas yra kiti. DISC testas yra įrankis, skirtas nustatyti asmenybės charakteristikas, suskirstant elgesį į keturias pagrindines kategorijas: sąžiningumas, dominavimas, įtaka ir stabilumas. Šių charakteristikų sąmoningumas padeda pagerinti bendradarbiavimą, komunikaciją ir asmeninį tobulėjimą. Peržiūrėkite šį vadovą, norėdami sužinoti daugiau apie DISC testą.

Kas yra DISC testas?

DISC testas, tai elgesio vertinimo įrankis, nustatantis keturias pagrindines asmenybės rūšis: dominavimą (D), įtaką (I), stabilumą (S) ir sąžiningumą (C). Kiekvienas raidės simbolis atspindi įvairias elgesio savybes.

Dominavimas (D):

Asmenys, priskiriami Dominavimo kategorijai, dažnai yra tiesmukiški, ryžtingi ir išdidūs. Jie mėgsta imtis iniciatyvos ir siekti tikslų, nes gimsta lyderiai. Kartais jie gali pasirodyti pernelyg spaudžiantys, nes jie orientuoti į rezultatus.

Įtaka (I):

Įtakos asmenybės yra draugiškos, energingos ir komunikabilios. Jie mėgsta būti su žmonėmis ir gerai pasirodo socialinėse situacijose. Jie linkę būti pakilūs ir įtikinėjantys, puikūs komunikatoriai. Tačiau jie gali turėti sunkumų atkreipti dėmesį į smulkmenas.

Stabilumas (S):

Stabilumo asmenybės linkusios būti patikimos, atleidžiančios ir palaikančios. Savo asmeniniuose ir profesiniuose santykiuose jos vertina nuoseklumą ir pusiausvyrą. Jie dažnai yra laikomi ramiais ir patikimais, gerai klausosi. Tačiau jie gali vengti konfliktų ir priešintis pokyčiams.

Sąžiningumas (C):

Atsakomybė pasižymi analitiškumu, dėmesiu į smulkmenas ir organizuotumu. Jie dažnai laikomi sistemingais ir kruopščiais, nes nuolat siekia tikslumo ir precizijos visuose savo veiksmuose. Jiems gali būti sunku būti spontaniškiems, tačiau jie puikiai susitvarko su reikalais, reikalaujančiais kruopščios planavimo ir dėmesio smulkmenoms.

Kaip tai veikia?

Per DISC testą jums bus užduodama eilė klausimų, siekiant įvertinti jūsų elgesį įvairiose situacijose. Pagal jūsų atsakymus jūs gausite įvertinimą kiekvienai iš keturių asmenybės tipų. Jūsų pagrindinis asmenybės tipas nustatomas pagal jūsų aukščiausią įvertinimą, o likusieji įvertinimai reprezentuoja antrinius jūsų bruožus.

Kodėl tai svarbu?

Suprasti savo asmenybės tipą, taip pat kitų žmonių, padeda pagerinti jūsų gebėjimą bendrauti, bendradarbiauti ir spręsti konfliktus. Supratimas apie įvairias elgesio stilius padės modifikuoti jūsų strategiją, siekiant pagerinti ryšius su kitais ir pasiekti bendrus tikslus. Žinant, kad vienas jūsų kolegų turi Stabilumo asmenybės tipą, pavyzdžiui, padės geriau suprasti jų pageidavimą naudoti lėtesnį, kruopštų požiūrį, dirbant grupės projekte.

Išvada:

Svarbu suprasti asmenybės tipus, naudojant DISC testas, siekiant efektyviau bendradarbiauti ir bendrauti. Pažįstant tiek savo, tiek kitų žmonių elgesį, galime pagerinti gebėjimą bendradarbiauti ir užmegzti stipresnius ryšius. "Savo pažinimas yra visų pažinimo pamatas", kaip kartą pasakė Mindaugas Jasiūnas.

#Derybų mokymai #Derybų treneris #Derybų lektorius #DISC mokymai #DISC testas #DISC asmenybių tipologija #Viešo kalbėjimo mokymai

0 notes

apieinvestavimapaprastai · 1 month

Text

Baltijos rinkų apžvalga. Dar viena įdomi savaitė.19 savaitė

Sužinokite naujausias NASDAQ Baltic rinkos tendencijas: svarbiausi įvykiai ir akcijų judėjimai per praėjusią savaitę. Rinkų apžvalga. #investavimas #dividendai #akcijurinka #oblogacijos #uzdarbis #finansai #nasdaq #nasdaqvilnius #nasdaqtallinn

Baltijos Reguliuojamos ir First North rinkų kapitalizacija auga antra savaitė iš eilės. Per praėjusią savaitę ji padidėjo 0.33% iki 22 158 138 557,67 EUR. Baltijos Oficialiojo sąrašo akcijų kapitalizacija augo 0.29% iki 9 084 814 869.70 EUR. Nors naujienų buvo labai daug, aktyvumas rinkoje buvo labai žemas. Pasižiūrėsim, kaip šią trumpą savaitę investuotojai vertins įmonių rezultatus. Continue…

View On WordPress

#Ignitis grupė #Investavimas #NASDAQ Baltic #Nasdaq Riga #Nasdaq Tallinn #NASDAQ Vilnius #Pinigai

0 notes

shoefunhouse · 1 month

Text

Atlético pateko į 4 geriausiųjų, Inter prie Serie A titulo

Sauliaus Niguezo didvyriškumas paskatino Madrido „Atletico“ vėl kovoti dėl geriausio „La Liga“ skrydžio, atkakliai 2:1 įveikęs „Villarreal“. Diego Simeone auklėtiniai patyrė du pralaimėjimus iš eilės, o tai kelia susirūpinimą dėl patekimo į Čempionų lygą. Tačiau 87-ąją minutę pergalingą įvartį paskutinę akimirką pelnė keitimu įžaidęs Saulius, kuris po Cesario Azpilicuetos perdavimo iš baudos aikštelės krašto paleido kamuolį į vartus. Dėl svarbios pergalės „Atletico“ pakils į ketvirtą vietą (58 taškus) ir dviem taškais lenkia Bilbao „Athletic“.

Milano „Inter“ 2:0 nugalėjo „Empoli“ ir tęsė puolimą „Serie A“ čempionate. Federico Di Marco ir pakaitinis Alexis Sanchezas smogė trimis taškais Simone Inzaghi auklėtiniams ir padidino pranašumą lentelės viršuje. 14 taškų. Artėjančios rungtynės bus svarbiausias Milano derbis balandžio 22 d., o Milano Inter Jersey užsifiksuos čempionate.

Pirkti Futbolo Marškinėliai,pigūs klubinio futbolo marškinėliai,pigūs vaikiški futbolo marškinėliai,moteriškus marškinėlius

Tuo tarpu Bolonija gerokai pagerino savo kandidatūrą į Čempionų lygą 3:0 įveikdama „Salernitana“. Thiago Motta auklėtiniai laimėjo aštuonias iš paskutinių devynerių rungtynių ir nuo trečioje vietoje esančios „Juventus“ atsilieka vos dviem taškais. Ketvirtoji vieta būtų istorinis Bolonijos laimėjimas, nes ji pirmą kartą istorijoje patektų į Čempionų lygą.

Tačiau „Roma“ siekis patekti į geriausiųjų ketvertą buvo sunkiai pasiekiamas po lygiosiomis 0:0 su „Lecce“. Romos vaikiški marškinėliai nuo Bolonijos skiria tik penki taškai, kurių ambicijos kabo ant plauko, nes jie tikisi pakartoti Europos čempionų titulą. sezonas

Kitos naujienos – Stefano Colantuono debiutas „Salernitana“ vadovo poste baigėsi nusivylimu – klubo laukė kova, kad išvengtų iškritimo. Likusi aštuonioms rungtynėms „Salernitana“ atsiduria iškritimo zonoje, 11 taškų nuo saugos.

Velionis Saulius Niguezas vedė Madrido „Atletico“ į lemiamą pergalę 2:1 prieš „Villarreal“ ir toliau siekė patekti į geriausiųjų ketvertą „La Liga“. Tuo tarpu Milano „Inter“ padidino savo pranašumą „Serie A“ viršūnėje, 2:0 įveikęs „Empoli“, o Bolonija sustiprino savo Čempionų lygos siekius 3:0 įveikdama „Salernitana“. „Roma“ lygiosiomis 0:0 su „Lecce“ nutraukė Čempionų lygos viltis.

#Milano Inter Jersey #Romos vaikiški marškinėliai

0 notes

resentfuljustice · 3 months

Text

Trapecija pt. 4 - pro žaliuzių tarpus prasprūstanti integracija

2015-05-19 17.08 Kaunas

Sukiojau aštuonetu pažymėtą, ryškiai rožinės spalvos boulingo kamuolį tol, kol pradėjau žiūrėti tiesiai į tris juodumas. Vis turėjau sau priminti, kad smiliaus kaišioti ten neturėčiau – pagal labiausiai patyrusių mūsų komandos žaidėjų mokymus ten vieta tik bevardžiui, viduriniam ir nykščiui. Kai pajaučiau, kad pirštų galiukai prilietė truputį drėgną, kempinę primenančią medžiagą juodumų tunelio gale, švelniai nusipurčiau. Stengdamasi negalvoti apie tai, kiek svetimo prakaito subėgę į tas tamsumas, pritūpiau ir paleidau kamuolį link kėglių. Jis, besisukdamas aplink savo ašį, pradėjo judėti takeliu į priekį, o aš nesulaukusi kelionės pabaigos grįžau atgal ant stebėtojų suoliuko. Kadangi neišgirdau nei vieno pabirusio kėglio, nusprendžiau, kad rutulys ir vėl pačiame takelio gale nuslydo į šone tykantį griovelį. Pakėlusi akis į virš takelio pakabintą televizorių, pamačiau iš mano apgailėtino rezultato besišaipančią animaciją – keista, bet kuo blogiau man sekėsi žaisti, tuo linksmesnė jaučiausi. Matyt vis tikėjausi, kad man iš už nugaros išlys Martynas, ir padėdamas ant stalo lėkštę su kotletais, tuo pačiu pasiūlys takelio šonuose pakelti vaikiškas tvoreles.

– Nevalgai burokėlių? – gestikuliuodama į mano kukliai apvalgytus dienos pietus, paklausė Monika. Ji buvo naujokė – tikra naujokė, startavusi turbūt ne daugiau nei prieš savaitę ar dvi. Nežinau kodėl, bet man buvo labai sunku išlaikyti dėmesį jos besiklausant – turėjau sukaupti visas jėgas ir žiūrėti tiesiai jai į lūpas, kad apgraibomis pagaučiau iš ten išsprūstančius žodžius. Jeigu kokiam nors moksliniam eksperimentui kas nors ieškojo žmogaus, labiausiai spinduliuojančio NPC energiją, būčiau nusiuntusi ją kaip pačią pirmą potencialią kandidatę. Su šakute pakabinusi kąsnį salotų su agurkais, apžiūrinėjau jos veidą – suvokiau, kad dar nemačiau jos besišypsančios – gal tai mane taip ir išmušinėjo iš vėžių.

– Labai nemėgstu, – atsakiau jai vos vos prasižiodama. Visu kūnu jaučiau, kaip greitai mano small talk baterija artėjo nulio link.

Mačiau, kaip mano lėkštę ir vėl žvilgsniu nuskanavo Jonas – tada kreivai šyptelėjo, ir abejingai pakėlęs pirmą pasitaikiusį kamuolį, lyg niekur nieko įvarė antrą strike’ą iš eilės. Įsivaizdavau, ką jis ir vėl būtų pakomentavęs, jeigu sėdėtume prie vieno stalo. “Atrodo, kad nieko nemėgsti”. Taip, nevalgau nieko, kas man neteikia malonumo – ar aš koks darbinis arklys, kad kruopomis misčiau? Sužvejojusi visus mėsos likučius iš lėkštės, pastūmiau ją su visais likusiais burokėliais, grikiais ir neapkeptomis bulvėmis tolyn nuo savęs. Žvilgsniu sekiau ekrano apačioje besikartojantį tą patį sakinį – “Užsakymai priimami prie baro”, ir akimirkai paskendau savo apmąstymuose. Ar tikrai jau pradėjo beveik trys mėnesiai nuo mano pirmo apsilankymo čia?

– Kažkoks kreivas šitas mūsų takelis. Pirmą kartą jame žaidžiam – tikiuosi, kad ir paskutinį, – Rugilė ilgesingai žiūrėjo į mūsų mėgstamiausią takelį dešinėje pusėje, kuris šiandien buvo užimtas kitos kompanijos, paskui atsiduso ir nuėjo fotografuoti kitų komandų rezultatų. Visi iš lėto atsirišinėjo boulingo batelius, o aš klausiausi besimezgančios diskusijos apie tai, kas sumokės už šiandienos pramogas. Labai greitai kovoje dėl šito klausimo beliko tik du dalyviai – susirėmę praktiškai kaktomis lyg kokie rajoniniai, Justas su Žilvinu apsišarvavo tik kumščiais ir pradėjo keistai banguoti jais į šonus.

– VAS-KI-ČI!

Kažkas mano paklydusią sielą iš palubių staigiai truktelėjo atgal į sekundei suakmenėjusį kūną. Iškart atgijau. Vaskiči? Mus skyrė vos daugiau negu šimtas kilometrų, bet tokio varianto dar nebuvau girdėjusi. Ar čia vilniečių pamarskomu versija? Jaučiausi suintriguota. Retai kada iš pašalės stebėdama žmones dar būnu taip netikėtai nustebinta.

Paskutiniu metimu Žilvinas pralaimėjo, ir trumpam į Justo besijuokiantį veidą atkišęs vidurinį pirštą, nuėjo prie baro susimokėti. Užsimetusi ant pečių iš savo vyro įžūliai visam laikui pasisavintą paltą, stebėjau kaip padavėja nurinkinėjo lėkštes nuo ištuštėjusių stalų. Iškart patraukėme link išėjimo, kur pro apdulkėjusį laukujų durų stiklą pamačiau į balas besidaužančius lietaus lašus. Kadangi Augis dėl nedėkingu laiku suorganizuoto meet’o su klientu mus apleido anksčiau, tikėjausi, kad mirkti drėgmėje ir atgal grįžti pėstute nereikės – ir devyniese meiliai sutilpsim į du automobilius.

Įsliuogdama į Justo mašinos galinę sėdynę susimąsčiau, ar aš vienintelė šitam ofise su savimi nesivežioju bent vienos vaikiškos kėdutės.

***

– Rugilyte, mažute, jeigu duoda – imk, jeigu muša – bėk…

– Ne, noriu atsiskaityti su Žilvinu.

Nesiruošiau savo išvedžiojimais apkrauti dar tokios nepatyrusios ir žavingai naivios sielos – nes būdama jos vietoje irgi galvojau lygiai taip pat, ir niekas niekaip manęs nebūtų įtikinęs elgtis kitaip. Aš jaučiausi priešingai – buvau išbadėjusi – lyg gerokai per vėlai prabudau iš žiemos miego, ir kovodama su vis greičiau tekančiu laiku privalau viską grūstis į burną tol, kol neatlaikius besotybės apsivemsiu.

Kol grįžusi į savo darbo vietą rinkausi kokios spalvos Lindt pasisavinti iš Rugilės gėrybių stalčiaus, prie manęs pribėgo Asta. Žvelgiau į ant jos viršugalvio nerūpestingai susuktą kuodą – pirmą kartą mačiau ją ne su palaidais plaukais, ir tik dabar pastebėjau kokia graži jos laikysena ir kaklas.

– Juste, užsuk pas Janą į kabinetą.

– Dabar?

– Taip, jis tavęs jau laukia.

Iškart pajaučiau kaip stipriai pradėjo daužytis mano širdis, ir po visą kūną pulsavo vis intensyvėjančios karščio bangos. Stengiausi išlaikyti tolygų kvėpavimą, ir ieškodama palaikymo atsisukau į savo work wife.

– Ar tave irgi Janas kvietė?

– Ką turi omenyje?

– Kažin čia dėl jo gimtadienio?

– Gal tikrai visiems reikia ateiti į kabinetą – matyt sveikinsit?

– Bet tu dar negavai tokio pakvietimo?

– Ne, bet gal komandom kviečia.

Mano žingsniai smego lyg keliaujant pro molingą smėlį – įėjusi į Jano kabinetą iškart už savęs uždariau duris. Priešais mane prie stalo sėdėjo Janas ir Asta. Iš lėto klestelėjau ant arčiausiai išėjimo esančios kėdės, ir žvilgsniu bėgiojau nuo vieno veido prie kito. Kokia šito susirinkimo agenda? Pirmasis prabilo Janas.

– Juste, kaip žinai tau keletos dienų bėgyje pasibaigs bandomasis laikotarpis.

– Taip..? Oficialiai kovo 5 dieną, kitą savaitę.

– Norėjome tave informuoti, kad bandomąjį sėkmingai praėjai, – Asta, lyg pastebėjusi mane užvaldžiusią įtampą, iškart atskleidė visas kortas. Jaučiausi jai dėl to neapsakomai dėkinga.

– Labai džiaugiuosi. Tuomet suprantu, kad atitikome vieni kitų lūkesčius?

– Iš kitų kolegų susirinkau feedback’ą, kad kai kurias užduotis tu tikrai atlieki gerai, – keistai pakomentavo Janas, ir per sekundę neiššifravusi jo žodžių reikšmės vėl įsitempiau kaip styga.

– Oficialų pokalbį pasidarysim kovo viduryje, ar gerai?

– Žinoma.

– Smagu, kad ir Augį paskatini dažniau ofise apslankyti, – įmonės vadovo veidas ramiai šypsojosi tariant kiekvieną žodį, bet mačiau, kaip jo žvilgsnis toliau atidžiai tyrė mano išraišką.

– Na, jeigu atvirai, tai šį kartą manau, kad truputį per prievartą jį iš Kauno išsitempiau. Nors nežinau ar tikrai jam taip jau blogai – aš vairuoju, o jis nuo pat ryto mašinoj jau meet’uose dalyvauja, – tyliai prunkštelėjusi gūžtelėjau pečiais.

– Ar turi kokių nors klausimų?

– Ar daugiau nieko nepakomentuosit? Galvojau, kad gal kokią sumuštinio strategiją pritaikysit.

Janas nusijuokė ir atsilošė kėdeje.

– Juste, aš vis prisimenu tavo vieną frazę. Kai kažkurį vakarą ofise priėjau prie tavęs pasiklausti kaip einasi darbai, kaip onboarding’as, o tu man sakai “Nežinau ko iš manęs visi vis tikisi klausinėdami, kaip sekasi – kad kažkuo pasiskųsiu? Bet neturiu ką pasakyti blogo. Jaučiuosi laiminga”.

– Tuomet niekas nepasikeitė.

Apsikeitusi malonybėmis ir truputį apsvaigusi grįžau atgal į savo vietą. Įkritau į odinį krėslą, užverčiau galvą į lubas ir bandžiau numalšinti kūną bepradedantį kamuoti drebulį.

– Juk žinai, kad niekas bandomojo neužskaitys, jeigu tavo rezultato formulės lentoje nebus.

– Rugile, nu nemoku mėtyt tų bėgių! O su visokiais assists į lentą nerašo…

– Dar yra laiko.

Vėl kaip iš niekur nieko išgirdau šalia išgirdau Jono balsą.

– O kaip dėl dviračio minimo?

– Tiksliai, šito irgi dar nedarei. Einam?

– Einam.

Po minutės žvelgiau į žaidimų kambaryje pastatytą tikrų tikriausią dviratį, kurio galinis ratas buvo pritvirtintas ant kažkokio įrenginio, kurį net iš Kauno Decathlon’o atvežė Augis. Gretimais ant sėdmaišio nukritęs sėdėjo Žilvinas, o man už nugaros tylų spaudimą darė Jonas su Rugile. Aukštai virš vairo iškėlusi koją apžergiau dviračio rėmą, ir klestelėjau ant neįtikėtinai kietos sėdynės. Ji buvo taip žemai, kad įmynusi pedalą, niekaip negalėjau ištiesinti kelio.

– Jonai, ar galėtum pareguliuoti man sėdynę?

– Reikės normaliai tau ją pakelti.

Nušokau ir kantriai laukiau, kol galėsiu varžytis su dar trimis moterų vardais, kurie jau buvo garbingai įrašyti rezultatų lentoje. Kelis kartus pasimatavus aukštį, pagaliau įsitaisiau į startinę poziciją. Jonas pradėjo parinkinėti man trasą, o aš jaučiau, kaip pradeda drėkti dviračio rankeną suspaudę mano delnai.

– Bėgiai čia ant rankenos mėtosi, panašiai kaip mašinoj kokie pedal shifters.

– Man dar bėgius reikės mėtyti?

– Aha.

– O negalima kokio automato įmesti?

– Čia dviratis…

– Tai gal gali juos už mane pareguliuoti?

– Gerai…?

Susikaupusi žiūrėjau į ekraną, kur aplink mane važinėjo kiti virtualia kelione po lavos kalnus besimėgaujantys dviratininkai. Iš lėto pradėjau minti – žinojau, kad bus vertinamas minutės vidurkis – bet niekada nebūčiau įsivaizdavusi, kad ta viena minutė taip prailgs. Mačiau, kad vienu metu įvariau virš 400W, bet turbūt ties kokia 30-ta sekunde man pradėjo po truputį akyse temti.

– Oi, pas ją tikrai bus geras rezultatas!

– Juste, jau viskas, gali po truputį lėtėti. Bet iškart nesustok, nes galva apsisuks.

NO SHIT galva apsisuks. Užsimerkus po mano akių vokais viskas mirksėjo balta šviesa, ir pradėjau jaudintis, kad čia ir dabar neatpilčiau viso savo skrand��io turinio. Neatsimenu, kaip nulipau nuo dviračio ir nušliaužiau iki artimiausio sėdmaišio, o atsigavau tik tada, kai Žilvinas man kaip koks Jėzus Kristus gailestingai sumaitino baltu šokoladu dengtą Oreo.

– O kodėl visi Teams’uose rašė, kad net neverta varžytis, nes vis tiek Žilvinas laimės?

– Jis buvo profesionalus sportininkas, – su pasididžiavimu iškart pakomentavo Rugilė.

– Rimtai?, – kramtydama sausainį nužvelginėjau arti ekrano įsitaisiusį savo kolegą.

– Aha. Lengvoji atletika.

– Ar teko laimėti kokius čempionatus?

– Teko. Lietuvos, Europos.

– Oho.

– Dar dirbau Vilniaus Žalgirio fizinio rengimo treneriu.

– OHO.

Pradėjau aiškintis detales apie visą jo gyvenimo istoriją – kaip lengvosios atletikos čempionas tampa programuotoju? Kol klausiausi Žilvino pasakojimo, mačiau, kaip Rugilė lėtai vedžiojo mano rezultatą pačiame lentelės viršuje. Svarsčiau, kiek laiko ten dar išsilaikysiu – nes daugiau šito pakartoti tikrai nebenorėsiu. Lėtai gėriau puodelį šalto vandens, ir stebėjau kaip po manęs savo jėgas ant dviračio išmėginęs Augis padėjo savo galvą ant virtuvės stalo.

– Kaip jautiesi?

– Einam pas mane į kabinetą, ten langas atsidaro.

***

– Kalbėjau apie tave su Janu.

Padidinau valytuvų greitį. Lauke taip smarkiai lijo, o aš išsukusi iš Circle K aikštelės greitai spustelėjau iki 140 km/h. Užuosdama mašinoje tvyrantį švelnų cigarečių dvelksmą, svarsčiau, ar didelė tikimybė, kad šiandien netyčia kur nors akvaplanuosiu. Žinojau, kad Augis apsidraudęs savo gyvybę – vien už tas dvi siūles ant galvos gavo virš 800 EUR.

– Ką kalbėjot?

– Kokia linkme tave reikės nukreipt. Kovojau, kad nepaleistum gamybos. Nutarėm, kad dviejų trijų savaičių bėgyje pradėsi dirbti kartu su Valentinu, o aš pasiliksiu su Margarita.

– Puiku? Bet aš nerimauju dėl darbo su Valentinu. Neįsivaizduoju, koks jis yra, kaip su juo reikės dirbti. Pats supranti – visi tik apie jį kalba koks jis specifinis žmogus, o aš net nė karto nesu jo mačiusi. Net girdėjusi. Jis kaip kokia mistinė būtybė, koks elfas.

Augis pradėjo juoktis, bet paskui staigiai surimtėjo.

– Viskas bus gerai, Juste.

– Bijau.

– Nebijok.

Nesijaučiau užtikrinta šito sprendimo teisingumu. Jaučiausi taip, tarsi mane Augis stumtų nuo tilto, o aš net nespėjau įsitikinti, kad esu prisisegusi gumą. Atleidau greičio pedalą ir persirikiavau į pirmą juostą.

O gal jis žino geriau?

***

Gulėjau lovoje praktiškai iki kaktos užsitraukusi antklodę ir šypsojausi. Tikėjausi, kad gal bent kitam gyvenime man bus lengviau atlapoti savo širdį. Bet aš vis dar mokausi.

“Žinok man taip patinka iš tavęs girdėti! Gal tu man nori papasakot kažką? Norėčiau paklausyti. Apie tą Rokutį. Kaip Rokutis, ar jis vis dar dingęs yra? O kaip tavo bendradarbiai? Ar tave kabina kas nors darbe? Taip tiesiogiai? Nes netiesiogiai tai supratau, kad kabina. Papasakok man apie savo gyvenimą, prašau.”

Susigraudinau iš ilgesio įrašinėdama pirmą voice message, todėl ištryniau ir pradėjau iš naujo.

Pasakojau ir kvatojau. Varčiausi lovoje tol, kol pižama užsiraitojo iki kaklo.

Po to apsiverkiau iš juoko.

Supratau, kad kartais žmones tiesiog beprotiškai myliu be priežasties. Vien už tai, kad jie yra.

“Jeigu yra kažkoks vienas faktas, tai tu iš jo kokias šešiasdešimt interpretacijų išvystysi savo galvelėje – kas yra sweet, bet vėlgi – autizmas. Bet ir anxiety aišku. Nežinau, ar tau esu sakius šitą dalyką. Perskaičiau kažkur. Apie vyrų ir moterų psichologiją – ir man tikrai atvėrė akis, kad taip, taip, TAIP, tai yra tiesa. Vyrai tiesiog nekalba su moterimis, kurios jiems yra nepatrauklios. Jie jas tiesiog ignoruoja, kitaip tariant nemato. Jie taip pasakė dėl to, kad tu juos domini, supranti? Jie nori atkreipti tavo dėmesį. Tu esi jų akyse wow, ir jeigu tu atsisuksi ir atsakysi kažką atgal, tai jau jiems iškart duodi kažkokią vertę. Atsimink, kad dar yra tie subconscious vyrų žaidimai – kaip mes žvengėm, kad Karolis bull, nes su dviem mergom eina – tai jo statusas iškart yra aukštesnis visuomenėj. Jeigu tu kikeni ir bendrauji su kažkokiu bernu ofise, jo statusas tarp kitų yra iš karto aukštesnis. Evoliucinė psichologija. Kaip tau pavyzdžiui – kažkodėl juokingas žmogus yra patrauklus automatiškai – čia irgi yra kažkokia reikšmė. Gal tau primena, kad vis dėlto gali atsipalaiduoti? Gal tavo tėtis juokingas? Nežinau, bet kažkoks deep meaning yra šitam dalyke, ane? Bet I hate to break it to you – gal tavo galvelėje ir vyksta kažkokios interpretacijos – kad kažkas tavęs nemėgsta arba tavo drabužėliai inappropriate – ne, ne, NE, jie visi tiesiog tave fancina. Jie žiūri į tave, nes jie tavęs nori. Jie nori tave užsiverst, jie nori tavo dėmesio. Jie nori, kad kiti matytų kaip tu bendrauji su jais. Ir jeigu tave kažkas pakalbina, o tu atsakai ir pasijuoki – tu įsivaizduok, kad kiekvieną kartą skirdama kažkokio dėmesio, duodi jiems monetą kokią. Po svarą. Po eurą.”

#life lately #dear diary #spilled ink

2 notes · View notes