#sriubos

[resentfuljustice]

Kolorado vabalai ir antaniniai obuoliai

2008-03-10 17.37 Čekiškė

– Nežinau, ar šiandien ką nors parašysiu. Gal nerašyt?

– Nerašyk.

– Bet man reikia kažką parašyti.

– O apie ką rašysi?

– Nežinau. Neįsivaizduoju.

Dažniausiai prisėdusi neturiu žalio supratimo apie ką rašysiu. Turiu pilnus draft’us neužbaigtų eilėraščių (nes stabtelėjus prie raudono šviesoforo daug neprirašysi nesukėlus avarinės situacijos – o kur kitur smogs įkvėpimas, jeigu ne vairuojant?) ir prisiminimų nuotrupų, kurių didelė dalis niekada niekur garbingai nenuguls.

Nežinau net kodėl rašau.

Paleidžiu viską į atvirą kosmosą ir nueinu į lovą.

Bet gal kitaip neužmigčiau?

***

Su aliuminiu šaukštu tingiai kabinau leistinukus iš sriubos dubenėlio. Nuo šilumos įrankis pasidarė toks minkštas, kad minutėlę įsivaizdavau esanti ne ką silpnesnė už Hulk’ą – lanksčiau šaukšto kotelį pirmyn ir atgal iki tol, kol mane sustabdė veriantis močiutės žvilgsnis. Trumpai paniurzgėjusi po nosimi, pradėjau skaičiuoti į užuolaidas įsipainiojusias riebias muses. Lauko virtuvės stalas buvo užklotas klijonke, kuri – neaišku, ar nuo nuolat ore pakibusių garų, ar nuo amžinybe ištįsusios vasaros – spėjo užsidengti neperregima plastikine šarma. Medinis suolas, ant kurio iš lėto supausi, buvo dar neseniai padengtas nauju, tamsiai mėlynu sluoksniu – iki galo neišnaudota dažų skardinė dar stovėjo atremta į geltonas garažo duris. Aptrupėjusių laiptų pašonėje, vėjo gūsiai vis judino tuščius pieno bidonus – galiu prisiekti, kad jiems bebarškant vis retkarčiais išgirsdavau kažką panašaus į pelėdos ūkavimą. Bet išbėgusi į kiemo vidurį neužklupdavau jokio retai matomo paukščio – dažniausiai tiesiog tai būdavo dusliai besikeikiantis diedukas, eilinį kartą suvokęs, kad išrinkus variklį greičiausiai jį teks ir surinkti atgal. 

Ypač jeigu planuoji įkelti savo projektą į Autoplius’ą pardavimui.

Mama, vis pro šalį gastroliuojanti maršrutu ”Tėvų rūsio gėrybės” – “Šeimos bagažinė”, net ir apsikrovusi maišais sugebėjo pamatyti kaip išsidirbinėju su meile ruoštu patiekalu.

– Nežaisk su maistu, valgyk.

– Bet karšta.

– Turi vėją po nosim, pasipūsk.

Stebėjau, kaip pieniškos sriubos kraštai pradėjo trauktis gelsvos spalvos plėvele. Švelniai pasipurčiusi, iškrapščiau visus tešlos gabalėlius iš skysčio, ir skubiai juos sulesusi, patraukiau su emaliuotu puodeliu link dviejų kibirų virtuvės kampe. Prieš pasisemdama gurkšnį, stabtelėjau ir nužvelgiau savo pačios atspindį virpuliuojančiame lediniame vandenyje iš šulinio – ir vos judindama lūpas sau pažadėjau, kad “kai turėsiu vaikų, niekada neversiu juos valgyti pienišką sriubą”. Tada iš lėto pasisukau į po virtuvę šokinėjančią močiutę. Ji savo varno tamsumo plaukus buvo suguldžiusi po šviesia skarele – bet net kruopščiai po kaklu surištas mazgas negalėjo sutramdyti pro medžiagos kraštelius į laisvę besiveržiančių garbanų. Ant šoninės spintelės, šalia senų putplasčio lėkštučių nuo sausainių, mačiau padėtą naują plaukų dažų dėžutę – juodžiausio įmanomo atspalvio, kokį tik mano mama galėjo rasti Vitebsko IKI parduotuvėje. Laukiau nesulaukiau, kada galėsiu viską išpakuoti ir paskaityti instrukcijas. Tuo metu aš skaičiau viską, kas tik man pakliūdavo po ranka – senas laikraščių iškarpas, plaukų dažų instrukcijas, tualeto oro gaiviklio sudėtį. 

Dar gal spėsiu net pasimatuoti prie dažų pridėtas vienkartines pirštines, prieš atiduodant jas mamai. Tiksliai žinojau, ką ji garsiai atsidusus pasakys.

– Nu ir kam jie visad tokias dideles pirštines pripakuoja! Kaip aš tau šaknis gražiai nutepsiu jų nepametus?

Po keleto valandų mes visos sėdėsim viduryje kiemo, lyg kokios trys vaidilutės apeigom ratu pasistačiusios aplūžusias taburetes, ir su senom šukom ir dantų šepetėliais bandysim dažų koše tolygiai padengti žilstelėjusias Onutės plaukų šaknis. Kai dabar pagalvoju, nesu tikra, ar tuo metu ji buvo labiau pražilusi negu aš dabar. 

Mums švelniai bešukuojant močiutės kasas, į kiemą vis reguliariai įsukdavo diedukas, įžūliai manevruodamas savo senolį GAZ sunkvežimį. Paskutinių dienos saulės spindulių pagauta, ant kiekvieno posūkio vis sužvilgėdavo priekaboje banguojanti jūra kviečių. Antanas iš lėto atbuline eiga įvažiuodavo į tam tikslui iš garažo į klojimą perkvalifikuotą pastatą – ir išversdavo visą atgabentą derlių. Kaip užhipnotizuota stebėdavau kviečių krioklį, kol mane pažadindavo griežtas dieduko balsas. 

– Juste, pažiūrėk ar niekur pelių nepamatysi! 

Be žodžių jam linktelėdavau, tą pačią minutę sau už nugaros sukryžiuodama dešinės rankos smilių su viduriniu pirštu. Jokiam gyvenime, jokiomis aplinkybėmis manęs niekas neprivers kažkam išduoti netyčia kluone neapdairiai išlindusių graužikų ir pasmerkti juos netikėtai mirčiai pelėkautuose – labiau vyliausi kažkokiu stebuklingu būdu juos pagauti nesužalojant ir priglausti kaip naminius gyvūnėlius. 

Galbūt užsiauginti kažką tokio meilaus, kokia man buvo šunytė Mirta. 

Vėliau iš sandėliuko išsitraukiau kastuvą su akivaizdžiai savadarbe medine rankena, ir patraukiau link geltonųjų serbentų krūmo. Jis buvo išsikerojęs šalia lauko virtuvės krašto – prie pat mėsos rūkyklos durų, kur jau dabar užuodžiau iš Profesoriaus kumpių suraitytas šviežias dešras. Iš visų jėgų besistengdama iš atminties ištrinti meilų jo kriuksėjimą kiekvieną kartą man nunešus vakarinį pašarą į tvartą, su koja skubiai primyniau ir įsmeigiau kastuvą į drėgną žemę. Jaučiau, kad mano pradinukiškos rankos šiek tiek virpėjo kiekvieną kartą kilstelnant kastuvą su žemių svoriu – tad pakartojusi tai lygiai du kartus, lengviau atsikvėpiau ir padėjau įrankį į šoną. Pritūpusi suleidau pirštus į dirvožemį. Iš lėto ardydama žemės grumstus, į šoną atsidėjau tai dienai visai dėkingą grobį – šalia manęs nervingai raitėsi dvi geros dešimtys riebių sliekų, kuriais norėjau palepinti mylimiausias vištas. Ypatingai savo Rožę – kuri šiandien teikėsi padėti pirmąjį kiaušinį.

– Pažiūrėkit ką radau pas Rožę!

– Iš kur tu jį ištraukei?

– Radau pas ją lizdelyje! Koks keistas kiaušinis – toks mažas, truputį žalsvas, su minkštesniu lukštu.

– Negali būti, kad čia ji padėjo. Jai dar per anksti. Kažką sumaišei.

Per kelias sekundes pajutau, kad mano delne kažkas tyliai trakštelėjo. Nesugebėjau sutramdyti mane netikėtai užklupusio pykčio – tad susigėdusi apverčiau ranką ir išpurčiau kiaušinio likučius su visais lukštais į katinėlių maisto dubenėlius. Kiaušinio trynys kapsėjo tiesiai ant vakarykštės žuvies likučių. Įraudusiais skruostais staigiai pasisukau į močiutę.

– O kodėl tu visad tik su sijonais vaikštai?

– Man taip patogiau sėdėti karves melžiant.

– Žinai, aš tau iš pirmos algos kelnes nupirksiu!

Močiutė net minutėlei nustojo skusti bulves – ir pradėjo atsilošus garsiai juoktis.

– Gerai, Justute, kaip tu tik nori…

Gretimais naujausią “Ūkininko patarėjo” leidinį skaitantis diedukas į mus nekreipė nė menkiausio dėmesio. Retkarčiais garsiai atsikrenkšdamas, jis vis nedideliais gabaliukais pjaustė šaltieną, ir prieš įsidėdamas kiekvieną kąsnį į burną, jį dosniai išmirkydavo puodelyje acto. Vis svarsčiau, ar jis tiesiog nuoširdžiai negirdi mūsų pokalbio – ar sąmoningai pasirenka jį ignoruoti.

– Ona, gal Justė visai ir teisingai sako. Nes kartais kaip kokia karikatūra atrodai.

– Eik tu, Antanai… Nenusišnekėk, nes vakarienei galėsi tik lupenas ir valgyt.

Baugščiai laukiau, kol priešais mane pradės skraidyti nuluptos bulvės. Bet viskas toliau skendėjo taikioje ramybėje – tik ant krosnies kunkuliavo milžiniškas puodas su verdančia vakariene. Pasukusi veidą į lauko virtuvės duris, mačiau palei paskutinį laiptelį tekantį nedidelį ryškiai raudonos spalvos upelį. Pasekusi žvilgsniu link jo ištakų, mačiau plunksnomis aplipusį stalą, ant kurio diedukas kapodavo vištoms galvas. 

Atsistojusi iš maišo pasėmiau gerą saują saulėgrąžų, ir patraukiau tvarto link.

– Suleisiu vištas jau miegui.

Susijaudinusi žvilgsniu ieškojau savo Rožės.

 ***

Užsliuogusi siauromis kopėčiomis ant aukšto, varčiau senas knygas. Daugumai iš jų trūko kažkiek puslapių – spėjau, kad didelė dalis jų buvo išklota ant grindų. Radusi “Pepės ilgakojinės” versiją be viršelių, įsitaisiau ant senų, kandžių pragraužtų paltų paskaityti, bet niekaip negalėjau susikaupti. Vis nerimastingai žvilgčiojau į rytinę patalpos pusę, kur palubėje kabojo milžiniškas širšių lizdas – nors buvau keletą kartų užtikrinta, kad jis tikrai tuščias, viena ausimi girdėjau kažkokį tylų zvimbimą. Į glėbį susirinkusi visus skaitalus, kuriuos norėjau per šią viešnagę besaikingai suvartoti, per pakabintų česnakų ir svogūnų užuolaidas broviausi link išėjimo. Vos išvydusi ant durų kampučio besiilsinčią vienišą širšę, sviedžiau visą makulatūrą laiptais į apačią – ir tada lyg kokia vaikų aikštelės čiuožykla pasileidau ant pilvo pakopomis žemyn.

– Eik uždaryk ant aukšto dangtį!

– Ką?

– Ten yra širšių, aš bijau!

– Oi, ir palikai taip atidarytą? Taigi jos pajus šilumą, paskui tave iki kambario atseks…

– KĄ?

– Negi nežinojai?

Žiūrėjau išplėstomis akimis į savo brolį, kuris abejingai pasirėmęs į durų staktą kasėsi smilkinius. Tuo metu dar galvoje neturėjau pakankamai košės perprasti – ar jis mane tiesiog erzina, ar nuoširdžiai bando įspėti ir apsaugoti savo jaunėlę sesę (o, šventas naivume…). Bet turint omenyje faktą, kad tais pačiais metais jis man be jokių didelių abejonių leido vienai peržiūrėti pirmą Skambučio dalį – po kurio dar ir sugalvojo su manimi nesitaręs užmesti kompiuterio screensaver’į ta pačia tematika (po viso šito renginio aš metus negalėjau miegoti be šviesos kambaryje, tad tėtis turėjo prikabinti silpną kaitrinę lemputę prie sieninio laikrodžio) – ar tikrai čia buvo erdvės svarstymams?

– Nueik ir uždaryk, būk geras, labai prašau.

– Kas man už tai?

Kodėl visiems reikėjo “kažko” už “kažką”? Ir apskritai – kai ryte jis vis mėtė kamuolį į krepšį, o aš už jį kantriai skyniau agurkus ir paprikas iš šiltnamio, kur buvo mano “kažkas” už “kažką”?

– Neversiu žaisti su manim prieš miegą barbėm.

Tomas teatrališkai pavartė akis, bet girdėjau, kaip po sekundėlės truputį vilkdamas kojas nuėjo į koridorių ir patraukė kopėčiomis į viršų. Dungstelėjus palėpės durims, truputį lengviau atsikvėpiau. Nuėjau į mūsų kambarį, kur įkritusi į nepaklotą lovą pradėjau toliau nagu krapštinėti baltų tapetų raštą. 

– O ką tu ten vis rašalioji savo dienoraštyje?

Šyptelėjau tiesiai į sieną, bet neskubėjau su atsakymu. 

Kiek čia turėčiau jam pasakoti?

Rašiau ten apie pirmą gyvenime suvalgytą picą.

Apie klasioką Simoną, kuris man žiauriai patinka – bet jis patinka ir Martynai, o ji už mane ir gražesnė, ir fainesnė, ir šiaip visokeriopai -esnė – tai kaip ir turiu jai nusileisti?

Apie keistą Brigitos mamą, kuri vis bando mus įtraukti į sektą.

Buvau prirašiusi ir maldų – aišku, ne kokių sveikų marijų, bet savos kūrybos.

Su savais prašymais ir savom baimėm – kurios, dabar žvelgiant atgal, dar neturėjo manęs kamuoti.

– Tau nebūtų įdomu. Apie bažnyčios choro pasirodymą Šiluvoj ir Britney Spears lipdukų kolekciją.

***

Šiandien grįžusi po virtų kiaušinių maratono vos pastovėjau ant kojų. Jaučiau, kad po truputį slystu į savo tradicinę “pošventinę” neviltį – bešveisdama šašlykų marinato prisigėrusius nagus kaltinau save esant nedėkinga. Stengiausi kaip su kokia švitrine kempine zulinti savo minčių užkaborius, kad neužmigčiau prieš akis vis matydama kaip lėtai, pasiremdama su lazdele, dabar sulinkusi vaikšto ta pati mano močiutė. Kaip aš blizginu jos vestuvių proga gautas krištolines taures, o ji man pasakoja, kaip vis jaudinasi dėl mano kelionių į Vilnių. Kol dėlioju išplautus peilius ir šakutes į stalčius, ji vis siūlo man atvažiuoti pas ją pabūti su nakvyne – o aš tik šypsausi ir priėjusi paglostau jos garbanas.

#spilled ink #dear diary #2000s

[bukimevieningi]

Gerovės Lietuvos pasiekimai: G. Nausėdos žmona pilstė nuskurdintiems seneliams nemokamą sriubą

Gerovės Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė ketvirtadienio vakarą dalyvavo Vilniaus Katedros aikštėje vykusioje maltiečių rengiamoje kasmetinėje senelių paramos akcijoje „Maltiečių sriuba“. Tradicinės Maltos ordino organizuojamos „Maltiečių sriubos“ paramos akcijos banga nuvilnija į beveik 3000 maltiečių globojamų senelių namų. Patiems silpniausiems globojamiems senoliams vežamas jau…

View On WordPress

#Maltiečių #Nausėda #Nausėdienė #seneliai #Sriuba

[tomasyono]

Gaziantep regiono lešių sriubos receptas. Antepiller restoranas

Nepaprasto skanumo kada nors valgyta lešių sriuba (lentil soup). Skaniausia iš visų kada nors valgytų sriubų. Restoranas antepliler.com 7 Green Lanes, London N4 1AG, United Kingdom [phone] šis restoranas visada pilnas žmonių ir neseniai prasiplėtė apie 2-3 kartus. https://goo.gl/maps/quGR4TZVvZjHS1u5A Atsiliepimai…

View On WordPress

[ragnarragnar]

Dalai Ir Sriubos Receptas

Dalai Ir Sriubos Receptas. Čidva Kartą Indijoje Kišori dasi norėjo nudžiuginti Šrilą Prabhupadą kokiu nors ypatingu patiekalu. Ji kreipėsi į geriausius Nju Delio čidva valus

Dalai Ir Sriubos Receptas

[simple-flour-recipes]

Ingredientai

varškės 300 g

miltų 100 g

cukraus 100 g

druskos 0.5 a. š.

sodos 0.5 a. š.

kiaušinių 2 vnt.

acto 0.5 a. š.

Kepimo aliejaus

Gaminimo eiga

1. Sodą nugesinkite – apliekite actu.

2. Varškę išplakite su kiaušiniu, tada suberkite miltus, druską ir cukrų.

3. Pridėkite nugesintą sodą ir viską išmaišykite iki vientisos masės.

4. Iš gautos tešlos formuokite vienodo dydžio rutuliukus. Labai karštai įkaitinkite aliejų puode ir kepkite spurgytes tol, kol gražiai apskrus.

[mamagrizknamo]

Daržovių sriuba su lapiniais burokėliais

Raudona gundo, uždega, atkreipia dėmesį, signalizuoja, įspėja, rėkia. Tiesa, sankryžoje niekur neskubančius arba protingai skubančius piliečius dar ir sustabdo.

Bet ši sriuba, nors lyg ir burokėlinė, ne apie raudoną. Nes verdama ne su burokėlių šaknelėmis. Va todėl čia nebus ką stabdyti, nereikės rėkti ar ko nors gundyti - tiesiog imsite į rankas šaukštą ir ramiai pavalgysite ar bent užkąsite. Ramybė, kaip žinia, pakampėse nesimėto ir kad ją turėtum, reikia labai smarkiai paieškoti. Jei niekada apie tai negalvojote (o negalvojote juk tik todėl, kad šitam darbui tiesiog neturite laiko), apsidairykite ir gerai įsižiūrėkite į save ir jus supantį pasaulį. Pasižvalgėte? Na ir? Kiek ramybės visame tame radote? Garantuoju, kad jei ne apskritą nulį, tai beveik tiek.

Todėl ir sakau, kad nori ar nenori, privalai ne tik ties sankryža stabtelti. O naminis maistas skirtas būtent pastoviniavimams - šiek tiek prie puodų ir šiek tiek prie stalo (na gerai, prie stalo nestoviniuokit - sėdėkit).

Sriuboje susipins jau kadais nuimtas (svogūnai, morkos, česnakai ir paskutiniai, jau namuose nokinti ir todėl saldumo netekę pomidoriai) ir naujai iš daržo parsineštas gėris - neišvengiamybės laukdami mangoldai vis dar gyvi (tiesa, traukiau juos jau iš šaldytuvo, į kurį prieš savaitę gražiai suguldžiau). Ir, o taip, topinambai, kuriuos, nelaukdami pavasario, jau pradėjom kasti ir kuriuos, jei pasitaikys besniegė žiema, smagiai iš žemės trauksim ir viduržiemį.

Reikės:

-1 l daržovių (ar mėsos) sultinio;

-aliejaus kepimui;

-200 g mangoldų (šviežių ar šaldytų);

-1 svogūno;

-2 česnako skiltelių;

-1 morkos;

-3-4 topinambo gumbų;

-1/2 a. š. saldžiosios paprikos miltelių;

-1/2 a. š. rūkytos paprikos miltelių;

-150 g pomidorų (tinka ir konservuoti savo sultyse);

-druskos pagal skonį;

-1 a. š. cukraus;

-1 a. š. kmynų;

-3 vnt. kvapiųjų pipirų žirnelių;

-5 vnt. juodųjų pipirų;

2 lauro lapų;

-1 v. š. smulkintų džiovinto baziliko lapelių;

-graikiško jogurto ar grietinės (patiekimui);

-šakelės šviežių baziliko lapelių (patiekimui).

Gaminimas:

Įkaitintame aliejuje akepinti smulkintus svogūnus. Kai šie pasidarys skaidrūs, sudėti pjaustytas morkas, topinambus (aš jų, stengdamasi išsaugoti vitaminus, niekada nelupu) ir smulkintas česnako skilteles. Po kelių minučių daržoves pagardinti kmynais, saldžiosios ir rūkytos paprikos milteliais ir, vis pamaišant, sulaukti aromato.

Supilti sultinį, užvirti. Procesui įpusėjus dėti supjaustytus mangoldų lapkočius, lauro lapus, pipirų grūdelius ir virti iki daržovės bus beveik minkštos.

Sudėti smulkintus mangoldų lapus, pjaustytus pomidorus, smulkintus džiovintų bazilikų lapelius ir virti dar kokias 5 minutes.

Jei sriuba pasirodys per daug tiršta, įpilti šiek tiek verdančio vandens ar sultinio ir, žinoma, pakoreguoti sūrumą.

Patiekti su graikišku jogurtu ar grietine. Sriubą papuošti šviežiais bazilikų lapeliais.

#sriubos

[soulsailing]

Kraujos istorija / Blood Story

Čia yra mano feministės dienoraṧtis. Aš prisimenu kai keliavau Kinijoje, prie Lí Upės. Kadangi mano studentai tikrino egzaminus, atostogavau į kalnus, tik aš. Visas kitas anglu kalbos mokytojas mieste turėjo darbą kaip kasdien, bet aš buvau laisva, todėl aš nenorėčiau būti namie. Tebebuvau Kinijoje, todėl norėčiau žiūrėti daugiau. Vieną vakarą, kada keliavau Europoje, mielas vyras autobuse sakė kad man reikia važiuoti į Guilin kalnus, jeigu aš būčiau kada nors Kinijoje, nes jie yra gražiausia ir įdomiausia kalnai pasaulyje. Aš prisimenu, kad keliavau su traukiniu iš Jiujiang į Guilin per septynioliką valandas! Kaip ilgai! Radau valtį kelionę ir susitikau jauną moterį. Vakare, radau bendrabučius ir po to, radau lovą. Tikrai, lova ir valtis yra viena žodis kinų kalboje - įdomu! Kadangi miegovau su žmonėmis, susitikau jaunus kinus žmones. Mes buvome apie dešimt. Kalbėjome angliškai ir kiniškai, sakome kad mes norėtume ateiti į miestą rytą, per visus dvylikas mylias!

Rytą, pusryčiaujome kartu ir aš prasidėjau su dvi jaunais vyrais. Gatvėje, žiūrėjau į gražų vabaliukų, kaip aš niekada nežiūrėjau pasaulyje! Kokios spalvos! Klausėmės upę, žiūrėjome į aukštų ir apvalų kalnus. Ėjome per upę ir prieš mažus kaimus. Vakare, upė tekėjo greičiau negu diena. Mes negalėjome keliauti per upę, nei būti mieste naktį. Mums reikėjo miegoti kaime, lauke pagal lietų ir mėnulio. Miegojome lauke mokykloje. Nebuvo restoranu kaime, todėl mes ėjome pas seną moterį ir mes davome jai pinigų. Ji virė didelę puodą sriubos. Mokykloje, per naktį, man reikėjo tualeto, bet radau tris didelių ir baugus vabalas! Radau akmens, ir po to radau kraują. Nežinojau, apie tris minutes, iš kur kraujos atėjo. Kai žiūrėjau į mėnulį, žinojau, kad buvo tik aš, nei vyrai, nei gyvūnai su žaizdais, bet moteris sveika, rami, laisva! Aš prisimenu visas senas svarbas istorijas knyguose apie didelius karus pasaulyje, apie svarbus ir stiprus vyrus, bet aš buvau panaši, ir ramesnis ir laimingesnis pamėnulyje! Laimėti yra turėti šypsotį naktyje, kada nežmonės negali nežiurėti, ir būti negėda. Rytą, žinojau, kad vaikai žiūrės į kraują ir manės apie drakonų, ir žmonės tikrai nežino sveikatos ir istorijos moterų.

Here is my feminist blog. I remember traveling in China, by the Lí River. Because my students checked the exams, I was on vacation in the mountains, just me. Every other English teacher in town had a job like every day, but I was free so I wouldn’t want to be home. I was still in China, so I would love to see more. One evening when I was traveling in Europe, a cute man on the bus said I would need to ride to the Guilin Mountains if I were ever in China because they are the most beautiful and interesting mountains in the world. I remember traveling by train from Jiujiang to Guilin in seventeen hours! How long! I found a boat trip and met a young woman. In the evening, I found dorms and after that, found a bed. Sure, bed and boat are one word in Chinese - interesting! Because I slept with people, I met young Chinese people. We were about ten. We spoke English and Chinese, we say we would like to come to town in the morning, all twelve miles!

In the morning, we had breakfast together and I started with two young men. On the street, I looked at beautiful beetles like I had never looked at in the world! What color! We listened to the river, looked at the high and round mountains. We walked across the river and in front of small villages. In the evening, the river flowed faster than the day. We couldn’t travel across the river or be in town at night. We needed to sleep in the countryside, outdoors under the rain and the moon. We slept outside at school. There was no restaurant in the village, so we went to the old woman and we gave her the money. She cooked a large pot of soup. At school, overnight, I needed a toilet, but I found three large and scary beetles! I found a stone, and then I found blood. I didn’t know for about three minutes where the blood came from. When I looked at the moon, I knew it was just me, neither men nor animals with wounds, but the woman was healthy, calm, free! I remember all the old important stories in books about the big wars in the world, about important and strong men, but I was similar, and calmer and happier on the hill! Winning is to have a smile at night when people can’t ignore it and not be ashamed. In the morning, I knew the kids would look at the blood and think about the dragons, and people really don’t know the health and history of women.

#lietuviskai #lietuvių kalba #lithuanian #why we need feminism #teaching in china #travel diary #guilin #body posititivity #language learning #feminism #radical feminist safe

[svelnusprisilietimas]

Best chat

Me: Aš jaučiu tuštumą...

Person: Suvalgyk sriubos, padės.

#lithuanianblogger #lithuania #valgykit sriubas padės #true story

[tomasyono]

Gaziantep regiono lešių sriubos receptas. Antepliler restoranas Londone

Nepaprasto skanumo kada nors valgyta lešių sriuba (lentil soup). Skaniausia iš visų kada nors valgytų sriubų. Restoranas antepliler.com 7 Green Lanes, London N4 1AG, United Kingdom [phone] šis restoranas visada pilnas žmonių ir neseniai prasiplėtė apie 2-3 kartus. https://goo.gl/maps/quGR4TZVvZjHS1u5A Atsiliepimai…

View On WordPress

[zizirskiene]

Duonzupė

#duonzupė #receptas #sriubos receptas #Apolionija Zizirskienė #Derliaus kraitė #TV

[purpulewilderness]

DVACOKAS

Šiemet buvo derlingi metai : prikapsėjo nemažai dalykų, dėl kurių didžiuojuosi ir dideliu juodu markeriu galiu išbraukt iš savo "ką turiu nuveikt prieš mirštant" sąrašiuko. Šiaip tokio neturiu jei rimtai kalbam, bet šitie dalykai pralinksmina kiekvieną kartą prisiminus, taip kad pasakoju savo top 20 : 1. Mėlyni plaukai. Pastaruosius 5 metus svajojau apie mėlynus plaukus. Ir ką jūs mąstot - ogi vieną rugpjūčio dieną spjoviau į viską, pardaviau iš sodybos tarą, prisipirkau dažų mėlynų plaukam ir opa, tapau mėlynplauke. Tiesa, labiau panaši į žalią spalvą ten buvo, bet visvien, džiaugiausi. Penkiolikmetės svajonė ėmė ir išsipildė. HEYYY MĖLYNI PLAUKAIII, TINKA TAU LABAIIII 2. Suklydau. Nu tiksliau padariau didelę klaidą ir ilgai verkiau, ir labai pergyvenau ir viską galvojau mest, bet kažkaip išmokau su tuo gyvent. Svarbu mylėt tai ką darot ir daryt tai ką mylit. Ilgą laiką ieškojau, radau, po to nežinojau ar radau ko ieškojau ir iš vis, ko aš ieškau? Bet viskas kažkaip pasikreipia kitaip ir galiausiai būna gerai. Nu tikrai. 3. Nemiegojau maždaug 1/2 vasaros. Nes mylėjau per daug savo naktinius padarus ir miesto stogus, žvaigždėtą dangų ir "na dar po vieną" frazę. 4. Išsimaudžiau ežere. Pastaruosius 3 metus nebuvau išsimaudžius ežere. Nesvietiškai bijojau vandens, tada bijojau nusirengt, tada neprisiruošdavau, tada būdavo šalta...bet šiemet mane tiesiog nusitempė ir buvo labai labai gerai. 5. Buvau vestuvėse. Pirmą kartą gyvenime, ir dar vienos iš geriausių draugių. Ir šokau, ir dainavau, ir tortą pilna burna kirtau, oj buvo... 6. Įsimylėjau. Du kartus. Na gerai, tris, jei įskaitom ir gyvenimą. 7. Išmokau dalintis. Pasakot, kalbėt, netylėt ir išreikšt idėjas, pusę statoilo sumuštinio sušert draugiškai sielai ir visiem ko kam tik reikia. 8. Pažinau žmones. Kiek daug jų mano gyvenime, ir kaip visus myliu. 9. Rašiau žiauriai sunkų kolį ir gavau 8. Labai džiaugiuosi, nors tikėjausi tik išlaikyt. 10. Skaičiau. Vėl supratau, kaip tai man patinka ir kiek daug pasauly nuostabių įdomių veikalų. Ir kaip smagu pasiimt knygą ir ilgam kely skaityt ir galvot ir sau pritaikyt, ir prisirašyt citatų ir po to visas skaityt... 11. Labai daug dainavau. 12. Prirašiau daug eilėraščių, poemų, laiškų visiem kuriuos myliu ir dabar tiesiogine to žodžio prasme laukiu kol praeis kokie dar 20 metų ir galėsiu dalintis savo rašliavom kaip tostais geruose baliuose 13. Viriau daug ir dažnai tokios geros moliūgų sriubos. Kas ragavo - patiko. Tai tikrai džiaugiuosi,kad vat žiemą nemirsiu iš bado su ta sriuba. 14. Užlipau į piliakalnį gal 50 kartų. Ir labai džiaugiuosi kiekvieną kartą ten užlipus nes labai smagu ir gražu ir gera, ir arčiau žvaigždžių. 15. Kandau draugui į blakstienas. Ką aš žinau, smagu, balių žaidimas 16. Sulaukiau 20-ojo gimtadienio, kurio dažnai atrodė ir nesulauksiu, nes nusišausiu 17. Dirbau. Buvo ir gero ir blogo, ir visko, bet galų gale gert kapučiną po liepa po kokio nors žmonių antplūdžio yra geriausia šito gyvenimo dalis. 18. Sienas nupuošiau draugų fotkėm. Nes tada jie visi arčiau, iš bet kurio pasaulio kampo. 19. Pasidariau kokį milijoną savo fotkių. Ir visos gražios. Pagaliau. 20. Daug šypsojausi. Nes buvau laiminga, ir buvo labai labai gera ir gražu.

#Lietuviškai #Lietuva #lietuviski zodziai