#vienišumas

[princesepersikas]

Nes tiesa, kad esu vienišas žmogus.  Nesvarbu kiek aš turiu draugų, arba kiek kartų man sako, kad esu mylima.  Vis tiek atsisėsiu 12 val. kai pasaulis tyli ir mane supa tuštuma arba 12 val. kai pasaulis šurmuliuoja ir aš negaliu suskaičiuoti kiek veidų aplink mane.  Ir jautiesi tokia pat vieniša.

#Lietuviškai #vienišumas rimtas reikalas

[advokatasbauza]

Vis dėlto kaime gerai gyventi. Miegi, valgai, vaikštai po laukus ir nieko neveiki. Iki šiol dar nė piršto nepajudinau ir nemanau pajudinti. Nebent kada iš pasileidimo ar iš pramogos padirbėsiu. Užtat esu nuostabiai vienas. Aš tik dabar įsižiūrėjau, kas yra vienkiemis. Per dieną vaikštai po laukus ir nieko nesutinki. Visą dieną išbuvau laukuose, miegojau padirvėj, pabudau visas apsvaigęs ir nuo saulės nukepusia nugara. Dabar vos pasijudinti begaliu. Netikėjau, kad staigus nudegimas tiek skaudėtų, atrodai lyg nuluptas. Pabudęs vaikščiojau pelkynuose ir prisirankiojau įvairiausių gėlių. Parnešiau ir sudėjau į astronomijos vadovėlį. Tegu sau kalbasi žvaigždės su gėlėmis: nes juk jos visos žydi: vienos aukštai, kitos čia, žemėje. Aš jaučiu, kaip širdyje kažkas auga, plečiasi: plečiasi mano vienišumas (mama sako, jog aš esu vienuolis, ji pyksta, kam aš tiek daug skaitau ir dirbu), plečiasi ir stiprėja įvairios mintys, ir aš imu svaigti nuo jų sunkumo, o širdis apsvaigusi nuo laukų, vėjų, kvepiančių kalvų ir vakarais garuojančių balų. Ir man kažkaip neįprastai gera, ir aš jaučiu turįs kažką daryti, ir mano siela kažko belaukdama virpa. Ji taip pamažėl auga ir auga… Šįvakar turbūt lis. Aš ilgai gulėjau paežy ir žiurėjau į dangų. Jo viduriu rinkosi mažučiai, garbanoti debesys. Aš kažkur esu juos matęs, rodos, kada tai pajūry. Ir man todėl prisiminė jūra ir vasara, ir ašen kažko baisiai išsiilgau. - Vytautas Mačernis. "Laiškai Bronei Vildžiūnaitei. 1942.V.27" -

#Vytautas Mačernis

[pipirometos]

Keisti orai, keisti jausmai

Yra tokių jausminių būsenų, kurių neįmanoma apibūdinti vienu žodžiu – tuo pat metu koegzistuoja keletas jausmų. Ir ne šiaip puokštė derančių tarpusavyje emocijų kaip liūdesys, vienišumas, bevertiškumas ar nusivylimas, pyktis, bejėgiškumas ar – trečias variantas – laimė, džiaugsmas, viltis. Tokie deriniai, atrodo, lengvai vienas iš kito išplaukia ir įplaukia. Kalbu apie vos ne visiškai priešingus ir nesuderinamus jausmus tuo pačiu metu veikiančius žmogaus viduje: abejingumas ir troškimas gyventi, egzistencinis nuovargis ir gyvastis, norėjimas būti kartu ir norėjimas pabėgti, nusivylimas ir pamėgimas to, kas vis nuvilia.

Įvyksta tokios priešpriešos, kad, atrodo, sunku rasti žodžių, kurie galėtų atskleisti visą tokios nesuderinamos sąjungos subtilumą ir paradoksikalumą.

Savų žodžių gal ir stinga, tačiau muzika kartais tai padaro tokiu neįtikėtinu tikslumu, kad net visa oda pašiurpsta. Viena iš mano all time favorites atlikėjų yra korėjiečių psichedelinio ir alternatyvaus roko grupė pavadinimu Thornapple, kuri savo darbuose neretai gvildena sudėtingų jausmų paradoksikalumus. „Keisti orai” (angl. Strange Weather; kor. 이상기후) – vienas iš albumų, kuris ryškiausiai įgarsina tą ploną liniją tarp būti ar nebūti. Kaip tik priešpaskutinė šio albumo daina yra ta, kurios klausant visad persmelkia neapsakomos vilties šiluma ir kartu, tarsi, gali jausti pykinimą žadantį kartumą burnoje.

Thornapple – Mirgesys (kor. 아지랑이)

Dainos žodžiai iš korėjiečių kalbos išversti Pipiromėtų

녹아 흐르는 아스팔트 위에 귀를 기울여 들었던 소리 오늘도 지구는 나를 제쳐 두고 아무렇지 않게 돌아가 Virš besilydančio asfalto Kai įtempiau ausis, išgirdau kaip Šiandien ir vėl Žemė pamiršusi mane Sukasi lyg niekur nieko

따가운 날을 피해서 다니다 만나 버렸던 많은 사람들 어딘가 멀리에 멀고 먼 나라에 모두 잠을 자러 돌아가 Vengdami kaitrių dienų gyvena kaip gyvenę Daugelis žmonių, su kuriais teko prasilenkti Kažkur toli toli, šalyje už jūrų marių Visi nakties miegui vėl grįžta namo

나는 얼마나 더 달아날 수 있을까? 너덜너덜 헤진 몸뚱일 가누네 나는 얼마나 더 너의 까만 눈을 견뎌내야 제대로 설 수 있을까? Kiek dar kartų aš galėsiu pabėgti? Nudriskusį savo kūną suėmęs laikau Kiek dar kartų teks iškęsti tavas juodas akis Kad įstengčiau stovėti tvirtai?

나는 지금 여기에 살아있어 차는 숨을 내쉬며 살아있어 다신 그대와 느릿느릿하게 늘어져 가는 시간을 세어 볼 수 없어도 Dabar ir čia esu aš gyvas Sunkiai kvėpuodamas – esu gyvas Kaip visad su tavim laikas slenka iš lėto Net ir tokio jo nepajėgiu suskaičiuoti

당신의 체온을 느끼려 해도 여전히 이곳은 나쁜 날씨 좋은 시절들은 항상 끝이 날까? 마음만 잔뜩 커다래져 Galiu jausti tavąją šilumą Bet oras šičia vis dar nesitaiso Ar nėra taip, kad geri laikai visada baigiasi? Užtat mano jausmai vien vešėja

나는 얼마나 더 살아갈 수 있을까? 헤아릴 수 없는 내일이 불안해 나는 얼마나 더 돌아가는 땅을 견뎌내야 제대로 설 수 있을까? Kiek dar kartų man pavyks išgyventi? Nesuskaičiuojami rytojai kelia nerimą Kiek dar kartų teks iškęsti besisukančią Žemę Kad įstengčiau stovėti tvirtai?

나는 지금 여기에 살아있어 차는 숨을 내쉬며 살아있어 어지러워요 날 찾아내 ��요 꺼지지 않는 나의 두려움 Dabar ir čia esu aš gyvas Sunkiai kvėpuodamas – esu gyvas Man sukasi galva, prašau atrask mane Mano baimė nenumalšinama

새빨갛게 흐드러진 해 질 무렵 공기 하루만큼 늙어 버린 사람들의 냄새 무엇보다 숨을 참기 힘든 이 세계를 분명 나는 좋아한다 생각해 Ryškiu raudoniu sužydėjęs vakarėjantis metas Viena diena pasenusių žmonių kvapas Užtai šitas pasaulis, kur ilgai kvėpavimo nesulaikysi Jis tikrai patinka man, manau

나는 지금 여기에 살아있어 차는 숨을 내쉬며 살아있어 그대도 어딘가에서 살아가 꺼지지 않는 나의 그리움 Dabar ir čia esu aš gyvas Sunkiai kvėpuodamas – esu gyvas Nesvarbu, kur tu bebūtum Mano ilgesys nenumalšinamas

#Pipiromėtų Vertimai #2022 #Ruduo

[cupofrain]

Man atrodo, kad vasaros dienomis pradedu priprasti prie to, kad draugiją man palaiko knygos ir filmai, o ne žmonės. Tačiau naktimis neišsakyti žodžiai netikėtai pradeda veržtis ir vėl pagaunu save graudžiai verkiančią, beprotiškai pasiilgusią paprasto ir nuoširdaus bendravimo/pokalbio su bendraamžiais..

Naktimis viskas gerokai kitaip

#naktys #liūdesys #vienatvė #vienišumas #lonely #loneliness #lietuva #lietuviškai #lietuviskai #lietuviskizodziai

[miegantipanda]

Pasitikėk jausmais ir suprask save.

- -

“Visus kitus jausmus užgožia pyktis. Mes nekenčiame savęs, kad nesugebame būti kitokie negu esame. Nesugebame būti geresni.  Mes jaučiame neapykantą.

Jausmais reikia pasitikėti. Nesvarbu, ar jūs esate kokios nors ideologijos šalininkas, ar sensualistas, jūs paklūstate stimulams, manydami, kad jie yra jūsų kelrodžiai į pažadėtą žemę. Nieko panašaus. Jie yra rifai, pro kuriuos jums reikia praplaukti, į kuriuos jūs nusibrozdinate savo šonus. Praplaukę vieną, horizonte matote kitus. Bet žiūrėti teisybei į akis jūs negalite, todėl prisiverčiate tikėti visu tuo mėšlu, kurį skleidžia žmonės, nors instinktyviai laikote juos melagiais, bet jūs kartojate tą melą patys sau ir kitiems, tikėdamiesi, kad, kartodami tuos prasimanymus pakankamai dažnai ir nuoširdžiai, pasieksite tą dievišką būseną, kurį priskiriate tiems, kurie kartoja tuos prasimanymus dažniausiai ir aistringiausiai.

Bet jums nepasiekti to lygio, o jeigu net ir pasiektumėte, tai nevertintumėte šito, nes suvoktumėte, kad niekas jau nebetiki didvyriais. Mes žinome, kad jie paprasčiausiai nori įpiršti mums kažką, ko mums nereikia, ir neduoti to, ko mums iš tikrųjų reikia. 

Gal tai ir gerai. Gal mes galų gale pradedame suprasti save. Baisu, kad mes mirštame tokie vieniši, bet tai nėra baisiau už gyvenimą vienatvėje...” – Irvine Welsh (iš knygos “Purvas”)

- - 

Photo by Umberto Shaw from Pexels

#jausmai #pasitikėjimas #supratimas #pyktis #nekęsti #neapykanta #stimulai #teisybė #tikėjimas #melas #melagiai #suvokimas #mirtis #vienišumas #vienatvė #irvine welsh #knyga #purvas #vasara #skaitiniai

[patylom]

Toks tas vienišumas. Norisi dažyti lūpas, dėtis aukštakulnius ir sukneles, šokti prieš veidrodį, daug rūkyti, per daug rūkyti, važiuoti visomis galimomis kryptimis, norisi dėmesio ir lygiai tiek pat nedėmesio.  Tokios tos dienos. Tingios, su daug kavos puodelių, bet visad po vieną, užtrauktom užuolaidom, nematant pasaulio, kuris sustojęs, tylinčiu telefonu, jaučiant, kaip laikas lėtai slysta oda. Tokios tos naktys. Ilgos ir bemiegės, raudonu vynu nudažytos, su netylančiom mintim ir netylančiu automobilių ūžimu už lango. Tokie tie jausmai, nerimaujant dėl ateities, liūdint dėl praeities, gailintis klaidų, kurios amžinai paliko dėmę ant mano karmos, kartojant sau, kad negalima gailėtis, planuojant sugrįžimą ir kuriant scenarijus savo galvoje, kaip šį kartą elgtis teisingai, kaip nebedaryti klaidų, kaip apsimesti, kad nerūpi. you can never go back - tokios tos klaidos, sugriaunančios ateitį, praeitį, principus ir tuos pamatus, ant kurių jie pastatyti, sudrebinant visus įsitikinimus, žinant, kad jos ir tas gėdos jausmas tave persekios visą likusį gyvenimą. Toks tas vienišumas.

#mintys #zodziai #lietuviški žodžiai #lietuviškai #jausmai #klausimai #vintage #black and white #smoking #cigaretes #vienatve #vienuma

[svelnusprisilietimas]

Vienišumas

Dažnai naktimis svarstau,

Ar meilė yra tikra?

Nes šią naktį

Ji atrodo tokia tolima

Tavęs nejaučia mano oda

Ir lūpos pravirko slapčia

Širdis tik kužda

-Gi jis šalia

#lithuanianblogger #lithuania #lietuviškai #poezija #kažkąbandžiaukurti

[laiminga-karve]

Statėsi smėlio pilis dvi savaites, kad galiausiai vis tiek išskystų, ištirptų iškvėpuotame ore, prarasdama savas formas. Ribų nebeliko kartu su nutrintomis linijomis, kvėpavo kaip vienas organizmas, o dabar ir liko - tik vienas. Gali kvėpti vis giliau, kol deguonis tampa nuodais ir ima spausti galvą pro šonus, kad pradėtum taškytis taškais ir šauktukais. Nebesulaiko jų fizinės geometrijos ir nebeišmokys perimetrų sapnų demonai. Absoliučioji dilema, ar eiti basomis per spygliais apsikarsčiusias piktžoles, vien tam, kad praeitum, ar apsisukti ir bėgti į tamsą? Papasakok apie draugus, jų kvailus poelgius, liek pyktį ant motinos, svaik apie nerealias blondines, valgyk mano maistą, siurbk mano esybę, džiūgauk laime, juk tau skirta. Vis grįžtu prie jūros, jos metafora atsikartoja gyvenimuose, lyg bangos vis užlieja ir atsitraukia tie patys išgyvenimai, meta mane į tas pačias salas be jokio išėjimo. Pusiau aptirpęs ir susispaudęs guliu po trimis antklodėmis, vienišumas teka akių kraštais, tapau perregimas dar kartą. Stabilumas vilioja, bet baimės jį susprogdina ir išsiūbuoja į šonus tiek, kiek nebeįmanoma apglėbti. Slidūs atsakymai prasispaudžia pro pirštų tarpus ir įsimaišo tarp kitų, retkarčiais iškylančių vizijose. Apmėto mane kraštutinumais, rėkia ,,taip geriau", tikisi pasirinkimo, žiūri didelėmis akimis, šiltai laiko ranką ant peties, kol kone mirštančio gyvulio klyksmu traukiu deguonį į save. Nebeįlipu į save, pamečiau kažkur tarp gėlėtų marškinių klosčių, kol ramūs garsai šnabždėjo neskubėti ir pasimėgauti.

#apie tada kai pz kaip negera #2020.01.25 #yeeeeehaaaaw

[akvilesvet]

Jokio Kalėdinio jaukumo, vien liūdesys ir vienišumas

[apkabinkirnepaleisk]

Būti vienam tai nėra vienišumas. Vienišumas, tai kai tave supa daug žmonių, kurie iš esmės keičia gyvenimą, bet vis tiek jauties vienišu. Čia jau labai blogai. Aš tame dugne sėdžiu jau kuris laikas.

[demainutyvai]

negali garsiai rėkti apie kažkada pasirodysiančius pavasarius vos pajutęs pirmą skruostus šildantį spindulį nes galbūt rytdieną jo nesutiksi bet padariau klaidą ir rėkiau o dabar be galo be krašto skaudu

kartais mokyklą norisi baigti labiau nei visada

kartais išeiti pasivaikščioti norisi labiau nei visada

kartais stebi žmogų už stalo ir jis stebi tave ir akimirką jo akys sujuda ir jis visas apsipina pačiomis švelniausiomis būsenomis ir susižavi juo kaip dar niekad nebuvę ir jis paklausia kas yra ir tu sakai kad nieko bet o velniai jei tik jis pamatytų save tavomis akimis

pradedu nebesuprasti kiek vienatvė man maloni o kiek skausminga

ne vienišumas o sausa vienatvė

įdomu kiek laiko žmogus gali praleisti vienatvėje

įdomu kiek laiko kiekvienas žmogus gali praleisti vienatvėje

pradedu mylėti pavasarį

nors žvilgsniai mūs dar niekad nesutikę

tos būsenos vidinės

kuria kopiama aukštyn ridenama žemyn

o velniai

[asmyliugyvenima]

2018/12/29

Tai gali būti paskutinis mano šių metų įrašas ir aš esu laiminga, bet tokia nesijaučiu. Įdomiai skamba ar ne? Tiesa ta, kad aš turiu viską ko reikia, kad būčiau laiminga, bet tokia nesijaučiu. Man liūdna, aš nenoriu su niekuo bendrauti iš šeimos narių, jų vengiu, nors taip norėčiau suprantančio šilto apkabinimo. Eilinė diena, kaip išvažiuoju kur nors su draugais, bet būdama su jais svajoju, kaip norėčiau dabar būti savo namuose. Užsibrėžiau pora tikslų kelioms savaitėms, bet nors ir stengiuosi juos vykdyti, man dar nepavyko nueiti 3 dienas iki 1val miegoti, bei naudotis telefonu tik 2 valandas per dieną. Na, čia dar nėra taip blogai... Ir kaip gi be mano įžymiųjų prisigalvotų mirtinų ligų. O ko aš taip bijau mirti nuo ligos man įdomu, kai ir taip kartais noriu mirti kai užplaukia nervous breakdown.. :D

Nežinau kas man darosi, jaučiuosi vieniša, man trūksta žmogiškos meilės, bet atstumiu tuos žmones, kurie man galėtų jos suteikti. 

Dabar pagalvojau, kad baisiai supykčiau, jei kas iš artimųjų perskaitytų mano mintis. Bet kodėl? Kodėl aš taip bijau, kad jie sužinos ką aš iš tiesų mąstau? Nemoku atsiverti ir nemoku parodyti savo tikrųjų emocijų, o jas užslepiu pykčiu ir bėgimu. 

Ir negana to, dar vienišumas smaugia nes neturiu antros pusės. O kas sunkiausia, kad turiu stiprią simpatiją, kuri yra taip toli nuo manęs. Iš vienos pusės negaliu būti su ta simpatija, o iš kitos nenoriu nieko kito ieškoti. Jei taip ir toliau, tai galėsiu būti senmerge. :D 

[poemuvakarelis-blog]

2018-11-14 01:29

senas, kaip pasaulis - žmogaus vienišumas. O kiekvienas augdamas pats turi to mokintis. Ir kartais taip skausmingai juk.

Ir vaidinam kiekvienas pasaką kitam. Ir kiekvienam vis kitaip.

Argi neatsibosta?

[misfit-among-the-angels]

Pastaruoju metu jaučiuosi nei šiaip nei taip. Dabar sėdžiu ir mąstau, ką rašyti, nuo ko pradėti, nes realiai tų problemų nėra daug, tiesiog jos yra, ir neįsivaizduoju, kaip jas pašalinti.. Pirmiausia darbas (ir spaudimas iš tėvo dėl darbo). Žinau, kad vasarą labai sunku darbą susirasti, bet juk įmanoma ar ne? O aš, lyg kokia užkeiktoji, jau 4 metus darbo taip ir nesusirandu.Situacija darosi tiesiog absurdiška, kai net “Maxima” ir ta tavęs neįdarbina dėl nežinia ko.. Prie viso šito prisideda spaudimas iš tėvo, kuris, kad ir kokie jo geri ketinimai būtų, nesupranta, kad man tikrai sunku susirasti tą prakeiktą darbą. Kitas dalykas, jaučiuosi vieniša, ir tas vienišumas dvipusis. Iš vienos pusės nėra nė vieno žmogaus, kuris norėtų mane išsitempti kur nors pasivaikščioti, visi atrodo mane pamiršo.. Iš kitos pusės jaučiuosi vieniša, nes man reikia idk galbūt kažkiek daugiau dėmesio iš mano simpatijos, kartais, kaip pvz dabar, pradedu mąstyti ar tikrai jis man ką nors jaučia. Bet iš kart nuveju tokias mintis šalin. Tiesiog užknisa tai, kad tas žmogus su kuriuo nori būti yra už kelių tūkstančių kilometrų.

#don't mind me #I'm just venting in lithuanian #my ramblings in lithuanian

[cupofrain]

Kaip sunku

viską sulaikyti savyje

#ltu #lietuviskai #lietuviškai #lt #lithuania #liūdesys #liudesys #loneliness #vienišumas #vienatvė

[miegantipanda]

Baisu, kad mes mirštame tokie vieniši, bet tai nėra baisiau už gyvenimą vienatvėje...

Irvine Welsh (“Purvas”)

#baimė #mirtis #vienišumas #gyvenimas #vienatvė #irvine welsh #purvas