#trys dienos

[cosmerelists]

Stormlight Characters Meet an Octopus

As requested by @miss-madithe-baddie :)

It's Octopus Time on Roshar!

1. Kaladin

Kaladin: [stares at octopus] Octopus: [stares at Kaladin] Kaladin: So it...what? Is it one of those creatures that squishes down into crevices during storms? It doesn't look like it has bones. Kaladin: Kinda big though. Would need a big crevice. Octopus: [stares at Kaladin] Kaladin: ... Kaladin: I feel like it's judging me, somehow.

2. Bridge Four

Moash: Well, I don't like it. Moash: An animal with no carapace is unnatural. Rlain: ...You're an animal without a carapace. Moash: W-Well, it's different for humans! We can build houses! Drehy: Maybe the giant squish bug builds houses. Drehy: We all saw it pick up the shell and put it on its head. Skar: That's more fashion than construction, I think. Sigzil: We saw it go into the water. It's a sea creature. Sigzil: Sea creatures don't need carapaces like land animals do. Moash: It's on the land right now!! Skar: Guys, shut up! It's wearing a shell as a hat again! Renarin: It really is quite fashionable.

3. Adolin

Adolin: Sure is weird looking! Adolin: Look! It has little sticky cups under its legs! Kaladin: D-Don't grab it! It's gonna bite you! Adolin: I bet it can crawl up walls 'n' stuff! Adolin: Hey, isn't that something you can do too, Bridgeboy? Kaladin: I use Stormlight! Not sticky vine legs! Adolin: Bet its some kind of tiny Windrunner. Kaladin: It is NOT!

4. Shallan

Shallan: Hush, all of you. Shallan: This thing is beautiful! Gorgeous! Octopus: [abruptly changes color to match surroundings] Shallan: !! Shallan: Talented! Amazing! Shallan: This might be the most important drawing I'll ever do! Adolin: ...You drew me last week for our wedding anniversary? Shallan: [already drawing] And you didn't even change color ONCE!

5. Lopen

Lopen: [staring intently at octopus] Lopen: [staring intently at octopus] Lopen: [staring intently at octopus] Lopen: [concentration face] Rock: ...You're trying to grow more arms, aren't you? Lopen: I didn't know EIGHT was an option!

6. Zahel

Zahel: I've seem those things before. Zahel: Very smart. Zahel: Very tasty. Rock: ...Tasty you say? Shallan: NO

7. Navani

Navani: Seeing this bizarre creature gives me so many ideas. Navani: Dalinar, do you think we should build semi-aquatic vehicles that can go on both land and water and develop color-changing camouflage technology? Dalinar [trying to be a supportive husband]: And perhaps the land-water vehicle could have...tentacles? Navani: No ideas are wrong in the brainstorming stage. Navani: But also no.

8. Dieno (the Mink)

Dieno: [gives octopus a bro nod] Octopus: [gives Dieno a bro nod back] Dalinar: ...What was that? Dieno: Ah, it is nothing! Just two master escape artists recognizing each other. Dalinar: Escape...artist? Dalinar: This creature has done nothing but sit on that rock and occasionally go into that pool this whole time. Dieno: Yet nevertheless, people like us...we recognize each other. Dalinar: ... Dalinar: [doubtfully] If you say so. 

9. Dalinar

It is later. Dalinar is walking through Urithiru. Something from above touches his face with a thwick sound. He looks up. The Octopus is looking down at him from the ceiling, one tentacle reaching down. Lift is also in the ceiling. Lift gives him a thumbs up. Dalinar keeps walking.

10. Lift

Lift: Today has been the greatest day of my life. Lift: I had no IDEA there so many vents 'n' shit that someone like you could squish through! Lift: And when you used your dark water attack to push that button? Amazing! Lift: Even I had trouble keeping up with you!! Lift: Truly, you are my new best friend.

#cosmere #cosmerelists #Stormlight Archive #Kaladin #Adolin #Shallan #Dalinar #Navani #Lopen #Lift #Dieno #Zahel

[teamplasmaofficial]

[@cryogenic-achromatic]

Pelipper Mail: It's another handwritten note, in the same doctor handwriting as the previous. It reads:

"I am another Colress, but I don't have a Pokeblr account. I didn't intend for my previous package to come off as a bribe. Rather, I'm quite curious, and simply wanted an excuse to ask."

"If you're comfortable with it, could you tell us about your immediate family?"

It's signed off with a crude drawing of a Magnemite.

Of course, if you wish to know, I have nothing to hide. I haven’t spoken of my family in many years, forgive me, I may have forgotten some details.

My siblings and I were raised almost exclusively by our mother, as Father spent most of his time abroad for work. He worked for the International Police, so we were never sure where he headed to, or how long he’d be gone. I have very few memories of my father.

My elder brother, Favian, was an incredibly intelligent man. I studied alongside him in Kalos, and all throughout our childhood I remember him excelling in everything he attempted. I still hold a great deal of respect for him. Unfortunately, he was attacked and killed by a violent Pokémon when he was 28 years old. Such a bright young man, gone much too soon…

As for my sister, Cordelia, I was never as close to her as I was Favian, despite us being twins. I suppose society has progressed since my youth, but young men and young women were raised very differently, which could have contributed to the lack of connection I had with my twin sister. She was never very intelligent, although she attracted the most of Mother’s attention of my siblings. I wouldn’t say I hated her, it was moreso a childish jealousy, as I’m sure all siblings have felt at one time. After Mother died, I never attempted to continue meeting with her, and she evidently felt the same.

Of course, this all was quite a while ago. Although, never for a second do I doubt my memory. I hope this satisfies you. In all honesty, I enjoyed having the opportunity to remember my childhood.

OOC:

ooh!! ooh!!! i’m gonna dump some headcanons i have that there is no way in hell ghetsis would ever admit like. publicly.

These all apply to my interpretation of ghetsis, and in case you didn’t notice, i have done a lot of research into possible social triggers which can cause APD (antisocial personality disorder), and yeah that’s where some of this stuff stemmed from. So don’t think i’m trying to sympathise with him by giving him an edgy backstory or anything. I just think it’s fun to take a character and flesh them out as if they were like a real person.

First of all, he didn’t forget to mention his mother. He just would rather die than think about her long enough to write a paragraph on her. She wasn’t neglectful per-se, but HEAVILY favoured Cordelia to the point that ghetsis felt quite unloved during his childhood. He hated his mother since he always worked hard and excelled in school to try and impress her, but his achievements were overshadowed by Cordelia’s like. existence.

He doesn’t remember shit about his father since he was so absent, which yeah lead to him viewing Favian as a kind of father figure.

AND ABOUT FAVIAN. The incident >:). For background, I recon Ghetsis was always a piece of shit toward his pokémon. His first pokémon was a Deino he hatched himself, and he took out his anger on it a lot. Overworking and abusing it. Deino is an uncommon pokémon, so even after he hatched it his mother didn’t really care, and my guy was PISSED.

Anyways, after he returned from Kalos, his Deino still hadn’t evolved and it was really annoying him. Favian offered to help train it, and here’s where it gets juicy. After a month of intense training with seemingly no progress, ghetsis got MAD. He was so pissed at everything, but Favian was all “hey man how about we battle to see how far Deino has come :)” so yeah. they did that.

Surprisingly, Ghetsis and Dieno won the battle. But Deino was so worked up, so sore and so angry, it attacked Favian, and ignored Ghetsis when he instructed it to stop. He tried to save his brother by attempting to pull the pokémon off of him, and that’s when he lost his eye and sustained the injury to his face. Long story short, Favian was dead long before anyone could calm Deino.

After that, Ghetsis was so very disowned. The only time he saw his family was at his Mother’s funeral, he never attended his Father’s. Everyone, including himself, blamed him for Favian’s death, and for some reason, he didn’t surrender the Deino which killed his brother. After the initial shock left, he recognised the power the pokémon held with its anger, and was determined to harness it. So yeah, it eventually became his Hydreigon.

He loved his brother a lot, and still lives with the guilt. Not only because it was his pokémon who killed him, but also because he wasn’t strong enough to literally wrestle Deino away. Which is dumb there are very very few people who could do that but we all know how much this guy loves to think he’s so strong and perfect.

I don’t blame the Deino for its actions really. It acted kind of the same way those captive orcas who killed their trainers did.

I do have more stuff about his family and general life leading up to BW, so idk if you’re interested send me an anon or something and I can try to get it out of my head and down on ‘paper’. Also I haven’t proof read this Injust typed it all out real fast so sorry about that.

#plasma leader ghetsis #pkmn irl #pokeblogging #rotomblr #pkmn rp #pokeblog #team plasma #asks #pokeblog rp #cyrogenic achromatic #ghetsis lore #ooc: man i have so many thoughts it’s insane #tw death

[busaikuknee]

a quick look back at january 2024

This year, I've decided to start keeping record of what matches I watch/what my reactions to them are, something that I'd done previously but had dropped for 2023. I'm trying out using a spreadsheet instead of a purely text document for this one. Beyond being much more pleasant for me to scroll through, this has the added benefit of letting me crunch numbers. While I don't think a lot of the nitty-gritty statistics will be of interest to anyone but myself, I thought it might be fun to do some kind of end-of-the-month write-up. Maybe I'll do one for each month, who's to say.

Anyway!

BROAD NUMBERS I ended up watching 64 matches this month, 50 of which took place this month. A large portion of those were from ittenyon week. I was kind of worn out after that and had other things I wanted to focus on, so I haven't been keeping up with anything consistently other than DDT, which made up a third of what I viewed this month. This will probably continue into the future; I have some backwatching plans. Tied for second place are NOAH and Dragongate, which also tracks. I really need to catch up on NOAH, I've barely seen anything from it since The New Year. I've also been pretty hit-or-miss with Dragongate, but I've really been enjoying getting more into it. It's fun! There are plots going on that I'm kind of invested in! Shun Skywalker is there, being the most normal man who's ever lived! Good times.

MOST APPEARANCES THROUGHOUT THE MONTH In terms of "matches that I watched this month," Danshoku Dieno and HARASHIMA tied for first place with five appearances each; for "matches that took place this month," Dieno and Hideki Okatani tied with four. As he made it to first place in both categories, that makes Danshoku Dieno the inaugural Spreadsheet Champ!

I think this is going to be one of the more interesting things to keep track of throughout the year- based on the metrics for this month, I'm going to guess that it's going to bias heavily towards people who appear often in undercard multi-mans.

MATCHES THIS MONTH I don't consider myself much of a writer nor someone with taste, so this isn't a "best of the month" list or a collection of thought-out analysis. I'm just going back through the month's viewing and picking a few things to chat about.

ULKA SASAKI VS TAKASHI SUGIURA (NOAH, JAN 1st) Spent the entire match being wildly jealous of Ulka Sasaki's hair. I have actual thoughts about the match itself—I thought it was a pretty solid showing considering it was Sasaki's first singles match and I'm definitely interested in seeing how he grows from here—but my most substantial takeaway was "Maybe I should dip-dye my hair."

KENOH VS MANABU SOYA (NOAH, JAN 1st) I've tried typing something up about this multiple times, but I feel I can't articulate my feelings properly. I'm just going to leave it at "go watch Kenoh vs Soya." Amazing performance from them both.

KAZUCHIKA OKADA VS BRYAN DANIELSON (NJPW, JAN 4th) Worked for me in all of the ways their first singles encounter didn't.

SHINGO TAKAGI VS MASAAKI MOCHIZUKI (DRAGONGATE, JAN 10th)

LUIS MANTE VS JACKY"FUNKY"KAMEI (DRAGONGATE, JAN 11th) Mante apologizing to the audience for the violence he's inflicting on Kamei and not to Kamei himself…fascinating.

HARASHIMA VS TORU OWASHI VS KAZUKI HIRATA (DDT, JAN 14th)

MAO VS BRYAN KEITH (DDT, JAN 21st)

I'm sure that Okatani vs Sakaguchi will also make this list, but I missed seeing it live and have been saving it for when I can really sit down with it. Maybe I'll watch it tonight. Additionally, while I've limited the formal list to matches that took place this January, I'd also like to recommend Tanahashi's two appearances in DDT. Very fun, very interesting to see how strongly the audience reacts to asshole heel Tanahashi.

That's it from me for now. If there are any matches you particularly enjoyed this January, let me know! I love hearing about what stuck with people. See you next month!

#statsposting

[resentfuljustice]

Kolorado vabalai ir antaniniai obuoliai

2008-03-10 17.37 Čekiškė

– Nežinau, ar šiandien ką nors parašysiu. Gal nerašyt?

– Nerašyk.

– Bet man reikia kažką parašyti.

– O apie ką rašysi?

– Nežinau. Neįsivaizduoju.

Dažniausiai prisėdusi neturiu žalio supratimo apie ką rašysiu. Turiu pilnus draft’us neužbaigtų eilėraščių (nes stabtelėjus prie raudono šviesoforo daug neprirašysi nesukėlus avarinės situacijos – o kur kitur smogs įkvėpimas, jeigu ne vairuojant?) ir prisiminimų nuotrupų, kurių didelė dalis niekada niekur garbingai nenuguls.

Nežinau net kodėl rašau.

Paleidžiu viską į atvirą kosmosą ir nueinu į lovą.

Bet gal kitaip neužmigčiau?

***

Su aliuminiu šaukštu tingiai kabinau leistinukus iš sriubos dubenėlio. Nuo šilumos įrankis pasidarė toks minkštas, kad minutėlę įsivaizdavau esanti ne ką silpnesnė už Hulk’ą – lanksčiau šaukšto kotelį pirmyn ir atgal iki tol, kol mane sustabdė veriantis močiutės žvilgsnis. Trumpai paniurzgėjusi po nosimi, pradėjau skaičiuoti į užuolaidas įsipainiojusias riebias muses. Lauko virtuvės stalas buvo užklotas klijonke, kuri – neaišku, ar nuo nuolat ore pakibusių garų, ar nuo amžinybe ištįsusios vasaros – spėjo užsidengti neperregima plastikine šarma. Medinis suolas, ant kurio iš lėto supausi, buvo dar neseniai padengtas nauju, tamsiai mėlynu sluoksniu – iki galo neišnaudota dažų skardinė dar stovėjo atremta į geltonas garažo duris. Aptrupėjusių laiptų pašonėje, vėjo gūsiai vis judino tuščius pieno bidonus – galiu prisiekti, kad jiems bebarškant vis retkarčiais išgirsdavau kažką panašaus į pelėdos ūkavimą. Bet išbėgusi į kiemo vidurį neužklupdavau jokio retai matomo paukščio – dažniausiai tiesiog tai būdavo dusliai besikeikiantis diedukas, eilinį kartą suvokęs, kad išrinkus variklį greičiausiai jį teks ir surinkti atgal. 

Ypač jeigu planuoji įkelti savo projektą į Autoplius’ą pardavimui.

Mama, vis pro šalį gastroliuojanti maršrutu ”Tėvų rūsio gėrybės” – “Šeimos bagažinė”, net ir apsikrovusi maišais sugebėjo pamatyti kaip išsidirbinėju su meile ruoštu patiekalu.

– Nežaisk su maistu, valgyk.

– Bet karšta.

– Turi vėją po nosim, pasipūsk.

Stebėjau, kaip pieniškos sriubos kraštai pradėjo trauktis gelsvos spalvos plėvele. Švelniai pasipurčiusi, iškrapščiau visus tešlos gabalėlius iš skysčio, ir skubiai juos sulesusi, patraukiau su emaliuotu puodeliu link dviejų kibirų virtuvės kampe. Prieš pasisemdama gurkšnį, stabtelėjau ir nužvelgiau savo pačios atspindį virpuliuojančiame lediniame vandenyje iš šulinio – ir vos judindama lūpas sau pažadėjau, kad “kai turėsiu vaikų, niekada neversiu juos valgyti pienišką sriubą”. Tada iš lėto pasisukau į po virtuvę šokinėjančią močiutę. Ji savo varno tamsumo plaukus buvo suguldžiusi po šviesia skarele – bet net kruopščiai po kaklu surištas mazgas negalėjo sutramdyti pro medžiagos kraštelius į laisvę besiveržiančių garbanų. Ant šoninės spintelės, šalia senų putplasčio lėkštučių nuo sausainių, mačiau padėtą naują plaukų dažų dėžutę – juodžiausio įmanomo atspalvio, kokį tik mano mama galėjo rasti Vitebsko IKI parduotuvėje. Laukiau nesulaukiau, kada galėsiu viską išpakuoti ir paskaityti instrukcijas. Tuo metu aš skaičiau viską, kas tik man pakliūdavo po ranka – senas laikraščių iškarpas, plaukų dažų instrukcijas, tualeto oro gaiviklio sudėtį. 

Dar gal spėsiu net pasimatuoti prie dažų pridėtas vienkartines pirštines, prieš atiduodant jas mamai. Tiksliai žinojau, ką ji garsiai atsidusus pasakys.

– Nu ir kam jie visad tokias dideles pirštines pripakuoja! Kaip aš tau šaknis gražiai nutepsiu jų nepametus?

Po keleto valandų mes visos sėdėsim viduryje kiemo, lyg kokios trys vaidilutės apeigom ratu pasistačiusios aplūžusias taburetes, ir su senom šukom ir dantų šepetėliais bandysim dažų koše tolygiai padengti žilstelėjusias Onutės plaukų šaknis. Kai dabar pagalvoju, nesu tikra, ar tuo metu ji buvo labiau pražilusi negu aš dabar. 

Mums švelniai bešukuojant močiutės kasas, į kiemą vis reguliariai įsukdavo diedukas, įžūliai manevruodamas savo senolį GAZ sunkvežimį. Paskutinių dienos saulės spindulių pagauta, ant kiekvieno posūkio vis sužvilgėdavo priekaboje banguojanti jūra kviečių. Antanas iš lėto atbuline eiga įvažiuodavo į tam tikslui iš garažo į klojimą perkvalifikuotą pastatą – ir išversdavo visą atgabentą derlių. Kaip užhipnotizuota stebėdavau kviečių krioklį, kol mane pažadindavo griežtas dieduko balsas. 

– Juste, pažiūrėk ar niekur pelių nepamatysi! 

Be žodžių jam linktelėdavau, tą pačią minutę sau už nugaros sukryžiuodama dešinės rankos smilių su viduriniu pirštu. Jokiam gyvenime, jokiomis aplinkybėmis manęs niekas neprivers kažkam išduoti netyčia kluone neapdairiai išlindusių graužikų ir pasmerkti juos netikėtai mirčiai pelėkautuose – labiau vyliausi kažkokiu stebuklingu būdu juos pagauti nesužalojant ir priglausti kaip naminius gyvūnėlius. 

Galbūt užsiauginti kažką tokio meilaus, kokia man buvo šunytė Mirta. 

Vėliau iš sandėliuko išsitraukiau kastuvą su akivaizdžiai savadarbe medine rankena, ir patraukiau link geltonųjų serbentų krūmo. Jis buvo išsikerojęs šalia lauko virtuvės krašto – prie pat mėsos rūkyklos durų, kur jau dabar užuodžiau iš Profesoriaus kumpių suraitytas šviežias dešras. Iš visų jėgų besistengdama iš atminties ištrinti meilų jo kriuksėjimą kiekvieną kartą man nunešus vakarinį pašarą į tvartą, su koja skubiai primyniau ir įsmeigiau kastuvą į drėgną žemę. Jaučiau, kad mano pradinukiškos rankos šiek tiek virpėjo kiekvieną kartą kilstelnant kastuvą su žemių svoriu – tad pakartojusi tai lygiai du kartus, lengviau atsikvėpiau ir padėjau įrankį į šoną. Pritūpusi suleidau pirštus į dirvožemį. Iš lėto ardydama žemės grumstus, į šoną atsidėjau tai dienai visai dėkingą grobį – šalia manęs nervingai raitėsi dvi geros dešimtys riebių sliekų, kuriais norėjau palepinti mylimiausias vištas. Ypatingai savo Rožę – kuri šiandien teikėsi padėti pirmąjį kiaušinį.

– Pažiūrėkit ką radau pas Rožę!

– Iš kur tu jį ištraukei?

– Radau pas ją lizdelyje! Koks keistas kiaušinis – toks mažas, truputį žalsvas, su minkštesniu lukštu.

– Negali būti, kad čia ji padėjo. Jai dar per anksti. Kažką sumaišei.

Per kelias sekundes pajutau, kad mano delne kažkas tyliai trakštelėjo. Nesugebėjau sutramdyti mane netikėtai užklupusio pykčio – tad susigėdusi apverčiau ranką ir išpurčiau kiaušinio likučius su visais lukštais į katinėlių maisto dubenėlius. Kiaušinio trynys kapsėjo tiesiai ant vakarykštės žuvies likučių. Įraudusiais skruostais staigiai pasisukau į močiutę.

– O kodėl tu visad tik su sijonais vaikštai?

– Man taip patogiau sėdėti karves melžiant.

– Žinai, aš tau iš pirmos algos kelnes nupirksiu!

Močiutė net minutėlei nustojo skusti bulves – ir pradėjo atsilošus garsiai juoktis.

– Gerai, Justute, kaip tu tik nori…

Gretimais naujausią “Ūkininko patarėjo” leidinį skaitantis diedukas į mus nekreipė nė menkiausio dėmesio. Retkarčiais garsiai atsikrenkšdamas, jis vis nedideliais gabaliukais pjaustė šaltieną, ir prieš įsidėdamas kiekvieną kąsnį į burną, jį dosniai išmirkydavo puodelyje acto. Vis svarsčiau, ar jis tiesiog nuoširdžiai negirdi mūsų pokalbio – ar sąmoningai pasirenka jį ignoruoti.

– Ona, gal Justė visai ir teisingai sako. Nes kartais kaip kokia karikatūra atrodai.

– Eik tu, Antanai… Nenusišnekėk, nes vakarienei galėsi tik lupenas ir valgyt.

Baugščiai laukiau, kol priešais mane pradės skraidyti nuluptos bulvės. Bet viskas toliau skendėjo taikioje ramybėje – tik ant krosnies kunkuliavo milžiniškas puodas su verdančia vakariene. Pasukusi veidą į lauko virtuvės duris, mačiau palei paskutinį laiptelį tekantį nedidelį ryškiai raudonos spalvos upelį. Pasekusi žvilgsniu link jo ištakų, mačiau plunksnomis aplipusį stalą, ant kurio diedukas kapodavo vištoms galvas. 

Atsistojusi iš maišo pasėmiau gerą saują saulėgrąžų, ir patraukiau tvarto link.

– Suleisiu vištas jau miegui.

Susijaudinusi žvilgsniu ieškojau savo Rožės.

 ***

Užsliuogusi siauromis kopėčiomis ant aukšto, varčiau senas knygas. Daugumai iš jų trūko kažkiek puslapių – spėjau, kad didelė dalis jų buvo išklota ant grindų. Radusi “Pepės ilgakojinės” versiją be viršelių, įsitaisiau ant senų, kandžių pragraužtų paltų paskaityti, bet niekaip negalėjau susikaupti. Vis nerimastingai žvilgčiojau į rytinę patalpos pusę, kur palubėje kabojo milžiniškas širšių lizdas – nors buvau keletą kartų užtikrinta, kad jis tikrai tuščias, viena ausimi girdėjau kažkokį tylų zvimbimą. Į glėbį susirinkusi visus skaitalus, kuriuos norėjau per šią viešnagę besaikingai suvartoti, per pakabintų česnakų ir svogūnų užuolaidas broviausi link išėjimo. Vos išvydusi ant durų kampučio besiilsinčią vienišą širšę, sviedžiau visą makulatūrą laiptais į apačią – ir tada lyg kokia vaikų aikštelės čiuožykla pasileidau ant pilvo pakopomis žemyn.

– Eik uždaryk ant aukšto dangtį!

– Ką?

– Ten yra širšių, aš bijau!

– Oi, ir palikai taip atidarytą? Taigi jos pajus šilumą, paskui tave iki kambario atseks…

– KĄ?

– Negi nežinojai?

Žiūrėjau išplėstomis akimis į savo brolį, kuris abejingai pasirėmęs į durų staktą kasėsi smilkinius. Tuo metu dar galvoje neturėjau pakankamai košės perprasti – ar jis mane tiesiog erzina, ar nuoširdžiai bando įspėti ir apsaugoti savo jaunėlę sesę (o, šventas naivume…). Bet turint omenyje faktą, kad tais pačiais metais jis man be jokių didelių abejonių leido vienai peržiūrėti pirmą Skambučio dalį – po kurio dar ir sugalvojo su manimi nesitaręs užmesti kompiuterio screensaver’į ta pačia tematika (po viso šito renginio aš metus negalėjau miegoti be šviesos kambaryje, tad tėtis turėjo prikabinti silpną kaitrinę lemputę prie sieninio laikrodžio) – ar tikrai čia buvo erdvės svarstymams?

– Nueik ir uždaryk, būk geras, labai prašau.

– Kas man už tai?

Kodėl visiems reikėjo “kažko” už “kažką”? Ir apskritai – kai ryte jis vis mėtė kamuolį į krepšį, o aš už jį kantriai skyniau agurkus ir paprikas iš šiltnamio, kur buvo mano “kažkas” už “kažką”?

– Neversiu žaisti su manim prieš miegą barbėm.

Tomas teatrališkai pavartė akis, bet girdėjau, kaip po sekundėlės truputį vilkdamas kojas nuėjo į koridorių ir patraukė kopėčiomis į viršų. Dungstelėjus palėpės durims, truputį lengviau atsikvėpiau. Nuėjau į mūsų kambarį, kur įkritusi į nepaklotą lovą pradėjau toliau nagu krapštinėti baltų tapetų raštą. 

– O ką tu ten vis rašalioji savo dienoraštyje?

Šyptelėjau tiesiai į sieną, bet neskubėjau su atsakymu. 

Kiek čia turėčiau jam pasakoti?

Rašiau ten apie pirmą gyvenime suvalgytą picą.

Apie klasioką Simoną, kuris man žiauriai patinka – bet jis patinka ir Martynai, o ji už mane ir gražesnė, ir fainesnė, ir šiaip visokeriopai -esnė – tai kaip ir turiu jai nusileisti?

Apie keistą Brigitos mamą, kuri vis bando mus įtraukti į sektą.

Buvau prirašiusi ir maldų – aišku, ne kokių sveikų marijų, bet savos kūrybos.

Su savais prašymais ir savom baimėm – kurios, dabar žvelgiant atgal, dar neturėjo manęs kamuoti.

– Tau nebūtų įdomu. Apie bažnyčios choro pasirodymą Šiluvoj ir Britney Spears lipdukų kolekciją.

***

Šiandien grįžusi po virtų kiaušinių maratono vos pastovėjau ant kojų. Jaučiau, kad po truputį slystu į savo tradicinę “pošventinę” neviltį – bešveisdama šašlykų marinato prisigėrusius nagus kaltinau save esant nedėkinga. Stengiausi kaip su kokia švitrine kempine zulinti savo minčių užkaborius, kad neužmigčiau prieš akis vis matydama kaip lėtai, pasiremdama su lazdele, dabar sulinkusi vaikšto ta pati mano močiutė. Kaip aš blizginu jos vestuvių proga gautas krištolines taures, o ji man pasakoja, kaip vis jaudinasi dėl mano kelionių į Vilnių. Kol dėlioju išplautus peilius ir šakutes į stalčius, ji vis siūlo man atvažiuoti pas ją pabūti su nakvyne – o aš tik šypsausi ir priėjusi paglostau jos garbanas.

#spilled ink #dear diary #2000s

[reikatsukihana]

Get to know me tag

Last song: Tree of Savior OST - Dienos Advento. I haven't heard it in a long time! It makes me remember very good times.

Currently reading: Hmmm, lots of Wolmeric fics! Discovering new ones an rereading many others n_n Does it count?

Currently watching: Like a serie or movie? Nothing really. But I usually watch gameplays and art related stuff, like speedpaints and tutorials, so I can implement them later on my own works ( It doesn't always works)

Current obsession: Uhmm... Trying to shorten my list of WIPs right now! ( Just fails)

I was tagged by @irisopranta. Thank you very much! (*^▽^*)

Tagging: @starrysnowdrop @pumpkinmagekupo @potassium-pilot @mimble-sparklepudding

And everyone who wants to and hasn't been tagged yet.

#ooc #know the mun

[fangaminghell]

I think it would be very douche for Richard to raise a dieno after the darkrai quest. He says it's to help Leo get over his fears, but it's just another sick power play. What's worse is that I can totally see said dieno being a sweetheart/actually pretty chill, but it's just used to play mind games with Leo :(.

( Richard would use the dieno being sad at Leo's reaction to it as a way to make Leo feel bad. Like " you're not even trying to get better! And look at how your hurting dieno's feelings :("

Though honestly, I think maybe I won't give Richard the hydreigon, only since I want Leo to gradually get better around them, and for once, I don't want Richard to interfere with that. Doesn't mean Richard won't mock Leo for it." I'd expected more from you Leo. To be scared of a little dragon? Come on....".

#oc: leo ✨

[theshippingcorner]

PLEASE KEEP US UPDATED!!! I BEAT THE GAME ALREADY BUT I LOVE SEEING NEW PLAYER'S JOURNEYS AND HOW THEY EXPERIANCE THE GAME!!

In that case have more pictures of my journey so far lol

Starting strong I had a hard time with the battle but I took down my first member of team star! She's really pretty I like her.

Then I took down my next gym and man do I feel...so bad for her. My god. She was an easy battle though and I got a new look in town in preparation for a picnic me and my husband were going to have!

Killed Orthworm on my way to our picnic spot, I was overleveled for it so I one-shot his first stage then did second stage in two hits lmao I also learned why Arven wants the herbs and I started sobbing which soaked my glasses so I couldn't see-

I did a little hand hold while my husband was trying to figure out how to start the picnic then I started it by total accident so we had a nice time and enjoyed making some really bad sandwiches together.

Our most recent victory was the poison leader of team star! I had a hard time fighting the kid to actually get in but I got the rest of it done in one try so that was nice. I like this leader a lot too very respectful and good at arts n crafts.

Thats basically where we are now, we're on our way to the ice and ghost gyms now and on our way I caught a male and female Dieno which I'm super excited about because Hydreigon is my favorite Pokémon!

#pokemon scarlet and violet #possible spoilers

[a-tale-of-legends]

Okay, I think that's enough violet for today. Nothing much plotwise other than watching Nemona and Arven bicker + finally being able to ride Mariadon. My plan for playing is honestly gonna be the same as how I did scarlet, though with more focus on doing the school stuff and exploring. Of course, if I happen to a gym, titan or Star boss along the way, I'll try and complete it regardless of route( unless I am severely under leveled).

In other news: Ramona got new team mates :D

The Bravos as I mentioned before, and now Oliver the Smoliv! And of course, the traded Dieno, Mercy! I also won my first raid battle and got a a buizel with a flying terra. He's waaaay higher than the cap however, so yeah. In the box. I'm not sure where I can get a nymble just yet, but I will get one!

#r rambles #oc: ramona beatriz luna #r plays sv

[eric1255]

Potter’s Field

Break your back every dayWhat else have ya gotThe govt wants it allIncluding your last plot Try to save a dollar forThe life you wish to livePrice goes up on everythingThe man says won’t you give A buck or two to tide me byTil the day I dieNo more inheritanceIt almost makes me cry Change your ways scrimp and saveThreads are going bareFreeze a little every yearWhy would they care Old age come…

View On WordPress

[wwhippedccream]

I've been trying to evolve my dieno for a few months and was trying to figure out what xl candies were. Saw the concert thing and thought it worked the other way around. I have 120 candies and 43 xl candies. Now I have 20 candies and 44 xl candies and my heart dropped realizing I misunderstood the trade, very upset

#pokemon go #might kms #pokemon #why even is that a thing

[nato-ua-alen]

Day office, tomorrow we will try to go to Kharkiv )✌️✌️✌️ P.S. I'm still a little short of the BPLA course (I plan to take a drone course in Kyiv and then join the ranks of ZSU) I leave my personal accounts at the bottom of all my posts, please help me help Ukraine. Together to victory!!! офіс дня, завтра спробуємо поїхати до Харкова )✌️✌️✌️ P.S. Мені ще трошки не вистачає на курси БПЛА (планую пройти курс дрону в Києві, а потім вступити до лав ЗСУ) Особисті акаунти залишаю внизу всіх постів, допоможіть мені допомогти Україні. Разом до перемоги!!! Dienos ofisas, ryt bandysime į Charkivą )✌️✌️✌️ P.s. man dar šiek tiek trūksta ant BPLA kursų ( Kyjive planuoju praeiti bepiločių kursus ir po jų prisijungti į ZSU gretas ) visų savo postų apačioje palieku savo asmenines saskaitas, padėkite man padėti Ukrainai. Kartu iki pergalės !!! ❤️‍🔥🎖️🌟💙💛 Слава Україні ! Слава Її Воїнам ! ЗСУ Супер Герої ! Смерть ворогам ! 🔥 🇺🇦🇦🇴 🥷🏻 ⚔ 💀 www.FightForUa.org YT.TG.#nato_ua_alen https://BuyMeaFighterJet.com #ukrainewar2013_2022🇱🇹🇺🇦 #StupidityKills TG | FB | INST | TW | YT | TUMBLR Donate with the caption "for free dissemination of information"/už nemokamą informacijos sklaidą“ SEB LT167044060008192042 Paypal [email protected] https://www.instagram.com/p/ChUUismjgCk/?igshid=NGJjMDIxMWI=

#nato_ua_alen #ukrainewar2013_2022🇱🇹🇺🇦 #stupiditykills

[lilja4-ever]

Trys Dienos (1991) dir. Šarūnas Bartas

#trys dienos #sarunas bartas #sharunas bartas #šarūnas bartas #three days #three days 1991 #yekaterina golubeva #lithuanian movie #lithuanian film #lithuanian #lithuanian cinema #drama #movie #movies #film #filmtv #filmedit #quotes #movie quotes #movie qoute #dailyfilmsource #mine #my screencaps #movieedit

[rrrauschen]

Šarūnas Bartas, {1991} Trys Dienos (Three Days)

#film #gif #filmgifs #Šarūnas Bartas #trys dienos #three days #sharunas bartas #1991 #sea #waves #fire #ruins #the occiput #people #couples #1990s #colour #soviet union #cccp #lithuania #male filmmakers #films #.gif

[resentfuljustice]

Trapecija pt. 4 - pro žaliuzių tarpus prasprūstanti integracija

2015-05-19 17.08 Kaunas

Sukiojau aštuonetu pažymėtą, ryškiai rožinės spalvos boulingo kamuolį tol, kol pradėjau žiūrėti tiesiai į tris juodumas. Vis turėjau sau priminti, kad smiliaus kaišioti ten neturėčiau – pagal labiausiai patyrusių mūsų komandos žaidėjų mokymus ten vieta tik bevardžiui, viduriniam ir nykščiui. Kai pajaučiau, kad pirštų galiukai prilietė truputį drėgną, kempinę primenančią medžiagą juodumų tunelio gale, švelniai nusipurčiau. Stengdamasi negalvoti apie tai, kiek svetimo prakaito subėgę į tas tamsumas, pritūpiau ir paleidau kamuolį link kėglių. Jis, besisukdamas aplink savo ašį, pradėjo judėti takeliu į priekį, o aš nesulaukusi kelionės pabaigos grįžau atgal ant stebėtojų suoliuko. Kadangi neišgirdau nei vieno pabirusio kėglio, nusprendžiau, kad rutulys ir vėl pačiame takelio gale nuslydo į šone tykantį griovelį. Pakėlusi akis į virš takelio pakabintą televizorių, pamačiau iš mano apgailėtino rezultato besišaipančią animaciją – keista, bet kuo blogiau man sekėsi žaisti, tuo linksmesnė jaučiausi. Matyt vis tikėjausi, kad man iš už nugaros išlys Martynas, ir padėdamas ant stalo lėkštę su kotletais, tuo pačiu pasiūlys takelio šonuose pakelti vaikiškas tvoreles.

– Nevalgai burokėlių? – gestikuliuodama į mano kukliai apvalgytus dienos pietus, paklausė Monika. Ji buvo naujokė – tikra naujokė, startavusi turbūt ne daugiau nei prieš savaitę ar dvi. Nežinau kodėl, bet man buvo labai sunku išlaikyti dėmesį jos besiklausant – turėjau sukaupti visas jėgas ir žiūrėti tiesiai jai į lūpas, kad apgraibomis pagaučiau iš ten išsprūstančius žodžius. Jeigu kokiam nors moksliniam eksperimentui kas nors ieškojo žmogaus, labiausiai spinduliuojančio NPC energiją, būčiau nusiuntusi ją kaip pačią pirmą potencialią kandidatę. Su šakute pakabinusi kąsnį salotų su agurkais, apžiūrinėjau jos veidą – suvokiau, kad dar nemačiau jos besišypsančios – gal tai mane taip ir išmušinėjo iš vėžių.

– Labai nemėgstu, – atsakiau jai vos vos prasižiodama. Visu kūnu jaučiau, kaip greitai mano small talk baterija artėjo nulio link.

Mačiau, kaip mano lėkštę ir vėl žvilgsniu nuskanavo Jonas – tada kreivai šyptelėjo, ir abejingai pakėlęs pirmą pasitaikiusį kamuolį, lyg niekur nieko įvarė antrą strike’ą iš eilės. Įsivaizdavau, ką jis ir vėl būtų pakomentavęs, jeigu sėdėtume prie vieno stalo. “Atrodo, kad nieko nemėgsti”. Taip, nevalgau nieko, kas man neteikia malonumo – ar aš koks darbinis arklys, kad kruopomis misčiau? Sužvejojusi visus mėsos likučius iš lėkštės, pastūmiau ją su visais likusiais burokėliais, grikiais ir neapkeptomis bulvėmis tolyn nuo savęs. Žvilgsniu sekiau ekrano apačioje besikartojantį tą patį sakinį – “Užsakymai priimami prie baro”, ir akimirkai paskendau savo apmąstymuose. Ar tikrai jau pradėjo beveik trys mėnesiai nuo mano pirmo apsilankymo čia?

– Kažkoks kreivas šitas mūsų takelis. Pirmą kartą jame žaidžiam – tikiuosi, kad ir paskutinį, – Rugilė ilgesingai žiūrėjo į mūsų mėgstamiausią takelį dešinėje pusėje, kuris šiandien buvo užimtas kitos kompanijos, paskui atsiduso ir nuėjo fotografuoti kitų komandų rezultatų. Visi iš lėto atsirišinėjo boulingo batelius, o aš klausiausi besimezgančios diskusijos apie tai, kas sumokės už šiandienos pramogas. Labai greitai kovoje dėl šito klausimo beliko tik du dalyviai – susirėmę praktiškai kaktomis lyg kokie rajoniniai, Justas su Žilvinu apsišarvavo tik kumščiais ir pradėjo keistai banguoti jais į šonus. 

– VAS-KI-ČI!

Kažkas mano paklydusią sielą iš palubių staigiai truktelėjo atgal į sekundei suakmenėjusį kūną. Iškart atgijau. Vaskiči? Mus skyrė vos daugiau negu šimtas kilometrų, bet tokio varianto dar nebuvau girdėjusi. Ar čia vilniečių pamarskomu versija? Jaučiausi suintriguota. Retai kada iš pašalės stebėdama žmones dar būnu taip netikėtai nustebinta.

Paskutiniu metimu Žilvinas pralaimėjo, ir trumpam į Justo besijuokiantį veidą atkišęs vidurinį pirštą, nuėjo prie baro susimokėti. Užsimetusi ant pečių iš savo vyro įžūliai visam laikui pasisavintą paltą, stebėjau kaip padavėja nurinkinėjo lėkštes nuo ištuštėjusių stalų. Iškart patraukėme link išėjimo, kur pro apdulkėjusį laukujų durų stiklą pamačiau į balas besidaužančius lietaus lašus. Kadangi Augis dėl nedėkingu laiku suorganizuoto meet’o su klientu mus apleido anksčiau, tikėjausi, kad mirkti drėgmėje ir atgal grįžti pėstute nereikės – ir devyniese meiliai sutilpsim į du automobilius. 

Įsliuogdama į Justo mašinos galinę sėdynę susimąsčiau, ar aš vienintelė šitam ofise su savimi nesivežioju bent vienos vaikiškos kėdutės. 

***

– Rugilyte, mažute, jeigu duoda – imk, jeigu muša – bėk…

– Ne, noriu atsiskaityti su Žilvinu. 

Nesiruošiau savo išvedžiojimais apkrauti dar tokios nepatyrusios ir žavingai naivios sielos – nes būdama jos vietoje irgi galvojau lygiai taip pat, ir niekas niekaip manęs nebūtų įtikinęs elgtis kitaip. Aš jaučiausi priešingai – buvau išbadėjusi – lyg gerokai per vėlai prabudau iš žiemos miego, ir kovodama su vis greičiau tekančiu laiku privalau viską grūstis į burną tol, kol neatlaikius besotybės apsivemsiu.

Kol grįžusi į savo darbo vietą rinkausi kokios spalvos Lindt pasisavinti iš Rugilės gėrybių stalčiaus, prie manęs pribėgo Asta. Žvelgiau į ant jos viršugalvio nerūpestingai susuktą kuodą – pirmą kartą mačiau ją ne su palaidais plaukais, ir tik dabar pastebėjau kokia graži jos laikysena ir kaklas.

– Juste, užsuk pas Janą į kabinetą.

– Dabar?

– Taip, jis tavęs jau laukia.

Iškart pajaučiau kaip stipriai pradėjo daužytis mano širdis, ir po visą kūną pulsavo vis intensyvėjančios karščio bangos. Stengiausi išlaikyti tolygų kvėpavimą, ir ieškodama palaikymo atsisukau į savo work wife.

– Ar tave irgi Janas kvietė?

– Ką turi omenyje?

– Kažin čia dėl jo gimtadienio?

– Gal tikrai visiems reikia ateiti į kabinetą – matyt sveikinsit?  

– Bet tu dar negavai tokio pakvietimo?

– Ne, bet gal komandom kviečia.

Mano žingsniai smego lyg keliaujant pro molingą smėlį – įėjusi į Jano kabinetą iškart už savęs uždariau duris. Priešais mane prie stalo sėdėjo Janas ir Asta. Iš lėto klestelėjau ant arčiausiai išėjimo esančios kėdės, ir žvilgsniu bėgiojau nuo vieno veido prie kito. Kokia šito susirinkimo agenda? Pirmasis prabilo Janas.

– Juste, kaip žinai tau keletos dienų bėgyje pasibaigs bandomasis laikotarpis.

– Taip..? Oficialiai kovo 5 dieną, kitą savaitę.

– Norėjome tave informuoti, kad bandomąjį sėkmingai praėjai, – Asta, lyg pastebėjusi mane užvaldžiusią įtampą, iškart atskleidė visas kortas. Jaučiausi jai dėl to neapsakomai dėkinga.

– Labai džiaugiuosi. Tuomet suprantu, kad atitikome vieni kitų lūkesčius?

– Iš kitų kolegų susirinkau feedback’ą, kad kai kurias užduotis tu tikrai atlieki gerai, – keistai pakomentavo Janas, ir per sekundę neiššifravusi jo žodžių reikšmės vėl įsitempiau kaip styga.

– Oficialų pokalbį pasidarysim kovo viduryje, ar gerai?

– Žinoma.

– Smagu, kad ir Augį paskatini dažniau ofise apslankyti, – įmonės vadovo veidas ramiai šypsojosi tariant kiekvieną žodį, bet mačiau, kaip jo žvilgsnis toliau atidžiai tyrė mano išraišką.

– Na, jeigu atvirai, tai šį kartą manau, kad truputį per prievartą jį iš Kauno išsitempiau. Nors nežinau ar tikrai jam taip jau blogai – aš vairuoju, o jis nuo pat ryto mašinoj jau meet’uose dalyvauja, – tyliai prunkštelėjusi gūžtelėjau pečiais.

– Ar turi kokių nors klausimų?

– Ar daugiau nieko nepakomentuosit? Galvojau, kad gal kokią sumuštinio strategiją pritaikysit.

Janas nusijuokė ir atsilošė kėdeje.

– Juste, aš vis prisimenu tavo vieną frazę. Kai kažkurį vakarą ofise priėjau prie tavęs pasiklausti kaip einasi darbai, kaip onboarding’as, o tu man sakai “Nežinau ko iš manęs visi vis tikisi klausinėdami, kaip sekasi – kad kažkuo pasiskųsiu? Bet neturiu ką pasakyti blogo. Jaučiuosi laiminga”.

– Tuomet niekas nepasikeitė.

Apsikeitusi malonybėmis ir truputį apsvaigusi grįžau atgal į savo vietą. Įkritau į odinį krėslą, užverčiau galvą į lubas ir bandžiau numalšinti kūną bepradedantį kamuoti drebulį. 

– Juk žinai, kad niekas bandomojo neužskaitys, jeigu tavo rezultato formulės lentoje nebus.

– Rugile, nu nemoku mėtyt tų bėgių! O su visokiais assists į lentą nerašo…

– Dar yra laiko.

Vėl kaip iš niekur nieko išgirdau šalia išgirdau Jono balsą.

– O kaip dėl dviračio minimo?

– Tiksliai, šito irgi dar nedarei. Einam?

– Einam.

Po minutės žvelgiau į žaidimų kambaryje pastatytą tikrų tikriausią dviratį, kurio galinis ratas buvo pritvirtintas ant kažkokio įrenginio, kurį net iš Kauno Decathlon’o atvežė Augis. Gretimais ant sėdmaišio nukritęs sėdėjo Žilvinas, o man už nugaros tylų spaudimą darė Jonas su Rugile. Aukštai virš vairo iškėlusi koją apžergiau dviračio rėmą, ir klestelėjau ant neįtikėtinai kietos sėdynės. Ji buvo taip žemai, kad įmynusi pedalą, niekaip negalėjau ištiesinti kelio. 

– Jonai, ar galėtum pareguliuoti man sėdynę?

– Reikės normaliai tau ją pakelti.

Nušokau ir kantriai laukiau, kol galėsiu varžytis su dar trimis moterų vardais, kurie jau buvo garbingai įrašyti rezultatų lentoje. Kelis kartus pasimatavus aukštį, pagaliau įsitaisiau į startinę poziciją. Jonas pradėjo parinkinėti man trasą, o aš jaučiau, kaip pradeda drėkti dviračio rankeną suspaudę mano delnai. 

– Bėgiai čia ant rankenos mėtosi, panašiai kaip mašinoj kokie pedal shifters.

– Man dar bėgius reikės mėtyti? 

– Aha.

– O negalima kokio automato įmesti?

– Čia dviratis…

– Tai gal gali juos už mane pareguliuoti?

– Gerai…?

Susikaupusi žiūrėjau į ekraną, kur aplink mane važinėjo kiti virtualia kelione po lavos kalnus besimėgaujantys dviratininkai. Iš lėto pradėjau minti – žinojau, kad bus vertinamas minutės vidurkis – bet niekada nebūčiau įsivaizdavusi, kad ta viena minutė taip prailgs. Mačiau, kad vienu metu įvariau virš 400W, bet turbūt ties kokia 30-ta sekunde man pradėjo po truputį akyse temti. 

– Oi, pas ją tikrai bus geras rezultatas!

– Juste, jau viskas, gali po truputį lėtėti. Bet iškart nesustok, nes galva apsisuks.

NO SHIT galva apsisuks. Užsimerkus po mano akių vokais viskas mirksėjo balta šviesa, ir pradėjau jaudintis, kad čia ir dabar neatpilčiau viso savo skrandžio turinio. Neatsimenu, kaip nulipau nuo dviračio ir nušliaužiau iki artimiausio sėdmaišio, o atsigavau tik tada, kai Žilvinas man kaip koks Jėzus Kristus gailestingai sumaitino baltu šokoladu dengtą Oreo.

– O kodėl visi Teams’uose rašė, kad net neverta varžytis, nes vis tiek Žilvinas laimės?

– Jis buvo profesionalus sportininkas, – su pasididžiavimu iškart pakomentavo Rugilė.

– Rimtai?, – kramtydama sausainį nužvelginėjau arti ekrano įsitaisiusį savo kolegą.

– Aha. Lengvoji atletika.

– Ar teko laimėti kokius čempionatus?

– Teko. Lietuvos, Europos.

– Oho.

– Dar dirbau Vilniaus Žalgirio fizinio rengimo treneriu.

– OHO.

Pradėjau aiškintis detales apie visą jo gyvenimo istoriją – kaip lengvosios atletikos čempionas tampa programuotoju? Kol klausiausi Žilvino pasakojimo, mačiau, kaip Rugilė lėtai vedžiojo mano rezultatą pačiame lentelės viršuje. Svarsčiau, kiek laiko ten dar išsilaikysiu – nes daugiau šito pakartoti tikrai nebenorėsiu. Lėtai gėriau puodelį šalto vandens, ir stebėjau kaip po manęs savo jėgas ant dviračio išmėginęs Augis padėjo savo galvą ant virtuvės stalo. 

– Kaip jautiesi?

– Einam pas mane į kabinetą, ten langas atsidaro.

***

– Kalbėjau apie tave su Janu.

Padidinau valytuvų greitį. Lauke taip smarkiai lijo, o aš išsukusi iš Circle K aikštelės greitai spustelėjau iki 140 km/h. Užuosdama mašinoje tvyrantį švelnų cigarečių dvelksmą, svarsčiau, ar didelė tikimybė, kad šiandien netyčia kur nors akvaplanuosiu. Žinojau, kad Augis apsidraudęs savo gyvybę – vien už tas dvi siūles ant galvos gavo virš 800 EUR. 

– Ką kalbėjot?

– Kokia linkme tave reikės nukreipt. Kovojau, kad nepaleistum gamybos. Nutarėm, kad dviejų trijų savaičių bėgyje pradėsi dirbti kartu su Valentinu, o aš pasiliksiu su Margarita.

– Puiku? Bet aš nerimauju dėl darbo su Valentinu. Neįsivaizduoju, koks jis yra, kaip su juo reikės dirbti. Pats supranti – visi tik apie jį kalba koks jis specifinis žmogus, o aš net nė karto nesu jo mačiusi. Net girdėjusi. Jis kaip kokia mistinė būtybė, koks elfas.

Augis pradėjo juoktis, bet paskui staigiai surimtėjo.

– Viskas bus gerai, Juste. 

– Bijau.

– Nebijok.

Nesijaučiau užtikrinta šito sprendimo teisingumu. Jaučiausi taip, tarsi mane Augis stumtų nuo tilto, o aš net nespėjau įsitikinti, kad esu prisisegusi gumą. Atleidau greičio pedalą ir persirikiavau į pirmą juostą.

O gal jis žino geriau?

***

Gulėjau lovoje praktiškai iki kaktos užsitraukusi antklodę ir šypsojausi. Tikėjausi, kad gal bent kitam gyvenime man bus lengviau atlapoti savo širdį. Bet aš vis dar mokausi.

“Žinok man taip patinka iš tavęs girdėti! Gal tu man nori papasakot kažką? Norėčiau paklausyti. Apie tą Rokutį. Kaip Rokutis, ar jis vis dar dingęs yra? O kaip tavo bendradarbiai? Ar tave kabina kas nors darbe? Taip tiesiogiai? Nes netiesiogiai tai supratau, kad kabina. Papasakok man apie savo gyvenimą, prašau.”

Susigraudinau iš ilgesio įrašinėdama pirmą voice message, todėl ištryniau ir pradėjau iš naujo.

Pasakojau ir kvatojau. Varčiausi lovoje tol, kol pižama užsiraitojo iki kaklo.  

Po to apsiverkiau iš juoko. 

Supratau, kad kartais žmones tiesiog beprotiškai myliu be priežasties. Vien už tai, kad jie yra. 

“Jeigu yra kažkoks vienas faktas, tai tu iš jo kokias šešiasdešimt interpretacijų išvystysi savo galvelėje – kas yra sweet, bet vėlgi – autizmas. Bet ir anxiety aišku. Nežinau, ar tau esu sakius šitą dalyką. Perskaičiau kažkur. Apie vyrų ir moterų psichologiją – ir man tikrai atvėrė akis, kad taip, taip, TAIP, tai yra tiesa. Vyrai tiesiog nekalba su moterimis, kurios jiems yra nepatrauklios. Jie jas tiesiog ignoruoja, kitaip tariant nemato. Jie taip pasakė dėl to, kad tu juos domini, supranti? Jie nori atkreipti tavo dėmesį. Tu esi jų akyse wow, ir jeigu tu atsisuksi ir atsakysi kažką atgal, tai jau jiems iškart duodi kažkokią vertę. Atsimink, kad dar yra tie subconscious vyrų žaidimai – kaip mes žvengėm, kad Karolis bull, nes su dviem mergom eina – tai jo statusas iškart yra aukštesnis visuomenėj. Jeigu tu kikeni ir bendrauji su kažkokiu bernu ofise, jo statusas tarp kitų yra iš karto aukštesnis. Evoliucinė psichologija. Kaip tau pavyzdžiui – kažkodėl juokingas žmogus yra patrauklus automatiškai – čia irgi yra kažkokia reikšmė. Gal tau primena, kad vis dėlto gali atsipalaiduoti? Gal tavo tėtis juokingas? Nežinau, bet kažkoks deep meaning yra šitam dalyke, ane? Bet I hate to break it to you – gal tavo galvelėje ir vyksta kažkokios interpretacijos – kad kažkas tavęs nemėgsta arba tavo drabužėliai inappropriate – ne, ne, NE, jie visi tiesiog tave fancina. Jie žiūri į tave, nes jie tavęs nori. Jie nori tave užsiverst, jie nori tavo dėmesio. Jie nori, kad kiti matytų kaip tu bendrauji su jais. Ir jeigu tave kažkas pakalbina, o tu atsakai ir pasijuoki – tu įsivaizduok, kad kiekvieną kartą skirdama kažkokio dėmesio, duodi jiems monetą kokią. Po svarą. Po eurą.”

#life lately #dear diary #spilled ink

[yekaterina-golubeva]

“Trys Dienos” (1991)

#Yekaterina Golubeva #Katerina Golubeva #Екатерина Голубева #Sharunas Bartas #Trys Dienos

[euthanasia-coaster]

Three Days (Šarūnas Bartas, 1991)

#trys dienos #sarunas bartas #three days #yekaterina golubeva #1991