#Alkana | Explore Tumblr Posts and Blogs

derryqueenx · 8 months

Text

Just Fantasy

A Used As Bait fic

If you were to look up the definition of 'horrible person' on the internet it would probably say something to extent of: someone who starts a fanfic, gives you multiple chapters of build to the big crescendo, writes a cliffhanger chapter, and then disappears for 2 years.

And for that, i am very sorry. I honestly wasn't going to finish this, but every couples of weeks i would wake up in the middle of the night in a cold sweat, panting and panicking our precious little flower that is Vince Noir still stuck with Lyle and remember that i'm that one that put him there and i should probably get him out sometime soon. And then, i went back and re-read the previous chapters to get myself caught up with what exactly was the trauma that i put him through and voila! here's a new chapter some 2 years later...

IM HERE TO RESCUE YOU VINCE!

For those who need a recap, or those who may only just now be stumbling upon this, you can find all the previous Used As Bait chapters here

“And how was your day today?” Lyle asked from the kitchen, the smell of grilled onions filling the room from the pan in which they were currently grilling. Homemade burgers it seemed was on the menu tonight. Beef, buns, lettuce, tomato, cheese… the lot. Including those onions. Something Lyle knew Vince didn’t like, but he didn’t care. Lyle liked onions, so onions they were having.

Vince wasn’t going to complain, though. If the onions made Lyle happy, then so be it.

Vince shrugged, thinking back to his adventures for the past 9 hours alone.

He cleaned, he tried his hand at cooking – someone really should have told him how to use an oven before today – he tidied himself up before Lyle came home. All the usual things. “Nothing too extraordinary.”

Oh, and the visit from Akala.

“Your Shaman popped in for a visit, though.”

The sound of the tongs scraping against the pan echoed through the air, Lyle’s breathe caught in his throat as he must have swallowed down the wrong pipe, coughing and spluttering suddenly as his arm came up to cover his mouth, eyes shooting across the room to where Vince sat on the floor. “What?”

Vince started to move on instinct to go and help Lyle from his coughing fit, but when he saw Lyle’s concerned eye he opted to stay right where he was. “Oh- your, uh, Shaman.. Alkana? Kalana?”

“Akala.”

“Yeah, him.” Vince beamed. “He was here earlier.”

Lyle’s lips thinned. “Why? What did he say?” He began walking away from the stove, hands coming to rest on the counter before him to almost stop himself from toppling over from shock any second.

“Nothing really. He was a bit weird at first, asking me a lot of dumb questions. But he said he just wanted to check in on me.”

Lyle took a deep breathe, eyes never leaving from Vince as he studied him. “And what did you say to him?”

Vince could tell now that he’d done something to upset Lyle. He didn’t mean to. Lyle asked about his day so Vince told him? Vince swallowed, taking a somewhat shaky breath himself as he pondered his answer. He didn’t need to lie to Lyle because he didn’t say anything wrong, right? “Um..” He started.

“What. Did. You. Say. Vince?” Lyle repeated, more emphasis plastered behind his words now.

“Well, nothing, really. I told him I was okay – that we were okay. There was nothing to worry about. I don’t really know why he was here to begin with, actually… he didn’t take anything with him for potions or Shaman stuff, ya know?” Vince tried to soothe it over, ensuring Lyle that everything was fine because he truly believed it was. Akala was Lyle’s Shaman – they were friends. Friends don’t betray friends.

“And what? He just left? Just like that?” Lyle probed deeper, clearly sensing some sort of threat or danger that Vince didn’t see.

Vince nodded. “ Just like that.”

“He didn’t say anything else to you? Think hard here Vince, it’s important.” Lyle’s knuckles were nearly going as white as Vince’s were on the apple he threatened Akala with only hours earlier from where they gripped onto the counter top, clearly trying to remain calm.

Vince did think. Hard. What was Lyle wanting? Nothing stood out to him from his conversation with Akala that would cause any need for concern from the other man.. “I swear, that was it. He said sorry and then he just vanished.”

“Sorry?” Lyle’s head cocked to the side.

“Yeah.”

“Sorry for what?”

Vince shrugged. “I dunno – for stopping by unannounced, I suppose? It is a little rude.” He pressed. “What if I was in the shower? Blimey, I don’t want him seeing me like that!” Instinctively Vince began covering up, bringing his hands to his chest to further prove his point of discomfort.

Lyle didn’t seem to believe it. He paused, humming to himself as his gaze fell somewhere between Vince and the bench counter he was leaning on, pondering. The silence continued on for a few seconds, Vince left awkwardly unawares as to what was going through Lyle’s mind and why he was so interested in this briefest of conversations – maybe Akala wasn’t allowed to be here? Was Vince not supposed to have talked to him? Was it a test that he had failed?

The silence ate away at him, so in response he ate away at his bottom lip, chewing at it nervously as he waited for Lyle to snap at him or berate him – just something.

When he couldn’t take it anymore, he decided that anything was better than nothing, even if was in the wrong if would rather Lyle just tell him already. “Are you okay?” He nudged, his fingers fidgeting on the carpet beneath him.

Lyle seemed to remember his presence, being snapped out of his train of thought with a deep inhale, like he had forgotten to breathe. He looked up, offering Vince his best smile as if nothing was wrong and he hadn’t had just spaced out. “Everything’s fine, dear. I’m just going to make a quick call, alright?” He said, making his way out of the kitchen, hand reaching into his pants pocket to pull out his phone, clearly moving on from this conversation with Vince and proceeding it with someone else.

Vince opened his mouth to protest, to question further about Lyle’s odd behaviour, but he knew better than that. Lyle had given the instructions about what was going to happen from here and those instructions didn’t involve Vince.

As he closed his mouth, ready to sit in silence until Lyle returned, continuing with the destruction of his bottom lip in nervous habit, he heard the muffled voice of Lyle from down the hall. “-‘ve got a problem…”

At least 30 minutes would have had to have passed before Lyle emerged from the bedroom again, his demeanour carrying even more worry and urgency than it did before. Vince looked up when he heard the other man come back suddenly, waiting to be yelled at for leaving his spot when he realised Lyle had left the stove on about 5 minutes after he initially walked away, but no such outburst came. Instead..

“Go grab your things. We need to leave.”

It took a second for Vince to understand the words properly, as he stared dumfounded at Lyle. “Huh?” He said like a proper ballbag.

Lyle made his way to the pantry, pulling out a duffle bag that Vince had never seen before, seemingly with stuff pre-packed and ready to go. He didn’t spare Vince another glance, simply repeating with more authority, “Get your things!”

Vince knew he was walking on a thin string right now, as he slowly started getting up to his feet, but he still wasn’t quite sure what Lyle was wanting him to do. “But I don’t have any-“ He began.

“I put a bag away for you in the wardrobe in the bedroom, above the shoes and next to the watches. Hurry!” He insisted, spinning back around but still not looking at the confused raven haired man standing in the living room watching it all unfold and still have no clue what was actually going on.

Why did Lyle have a bag for him? When did he put that together? Where were they going? Why all of a sudden? Who was on the phone? What the hell is going on?!

Sensing the urgency and realising he wasn’t going to get any answers any time soon, Vince scrambled from the living room and down the hall to their bedroom, making his way to the wardrobe in search of the bag. After not really being sure what type of bag his was looking for, Vince felt pretty confident he’d found the right one when a very out-of-place floral decorated bag showed itself to him in the exact place Lyle told him to look. “There’s a few shirts in there! Put one on!” Came Lyle’s voice again, sounding like it had moved from the kitchen and somewhere else further down the house, but Vince didn’t focus too much on that and moreso on the instructions. Put a shirt on.

Ever since day 1 Lyle had never let him put on a shirt unless he had guests coming over and he needed to look ‘presentable’ or to ‘stop wandering eyes’. Based on the urgency of the situation, Vince didn’t think they had anyone coming over, in fact, Lyle specifically said they were leaving so why would he need to put on a shirt?

Surely Vince must have misheard him. “Wait… what did you say?” He shouted back, hands moving on their own to open the bag and peak inside. After a couple moments of silence, Vince assumed Lyle must have been somewhere else in the house and unable to hear him, so not wanting to dare put on a shirt if Lyle didn’t actually tell him to, Vince made his way out of the bedroom for validation of the demand. “Lyle?” He called out just as he made his way out from the hallway, reemerging into the living room where he expected to see either an empty space or Lyle fussing around still.

Well, he did see Lyle.

But he wasn’t alone.

The voice rang through the air, as smooth as it ever was, almost a fairytale that Vince hadn’t heard since he was a child, the sound of it causing goosebumps to raise on his fair skin as he stared into those brown eyes in pure shock.

Howard breathed, ever so quietly, as though he was afraid speaking too loud would scare him off like a lost and wounded animal. “Vince?”

HA. Imagine dropping a chapter out of nowhere and STILL leaving it on a cliffhanger. Couldn't be me.

10 notes · View notes

resentfuljustice · 7 months

Text

한국 pt. 4 - pensiono gyventojos silpnybės

Sukom ratus po požeminės metro stoties turgų, kur mano dėmesį blaškė neįtikėtinai geri kainų pasiūlymai mandarino formos kepuraitėms su snapeliu, šilkinėms (bet neskoningais blizgučiais puoštoms) pižamoms, žvejų liemenėms su šimtu kišenių ir džiovintiems aštuonkojams. Nei vieno iš šitų daiktų man šioje kelionėje (ir gyvenime) netrūko – netgi negalėjau įsivaizduoti, kam tokias lauktuves galėčiau parvežti – bet buvo sunku atsispirti pagundai praeiti nepaskaičiavus, kad dešimt porų kojinių su šokančiais zefyriukais man nekainuotų nei 3 eurų. Bet į šią vietą mes atėjome ne besaikiškai apsipirkti ir grįžti atgal į Lietuvą jau su registruotu lagaminu, prigrūsto niekam nereikalingo šlamšto, o paragauti tariamai dieviško skonio korėjietiškų sumuštinių.

Apie mano ir sumuštinių santykius būtų galima parašyti atskirą, ilgą ir beprotiškai monotonišką tekstą, bet trumpai tariant – juos dievinu. Jeigu būčiau transporto priemonė, būčiau varoma sumuštiniais. Karšti sumuštiniai, šalti sumuštiniai, sumuštiniai su sviestu, dešra ir agurku, sumuštiniai su tepamu sūreliu, lašiša ir citrina, saldūs sumuštiniai su riešutų sviestu ir džemu, sumuštiniai su sūriu ir pomidoru, sumuštiniai su tunu ir kiaušiniais… O Korėjoje atradau visiškai man netikėtą nišą sumuštiniams – čia jie ne tik svaiginančiai skanūs, bet dar ir siekia neregėtas estetiškumo aukštumas – kur žiūrint į tą vargšą sumuštinį, man net pasidaro gaila jį valgyti.

Bet ilgasis Chuseok savaitgalis dar buvo nesibaigęs, tad pasiekę tikslą galėjome tik liūdnai pažiūrėti į savo atspindį vitrinoje, prie kurios buvo priklijuotas lapelis su korėjietišku tekstu (kurio nesivertėm – įsivaizdavom viską "savaime suprantantys iš konteksto") ir užrašyta spalio 2-osios data. Pasidžiaugėm už ateities Justę, kurios dar tik laukia pasimėgavimas tais sumuštiniais, ir nieko nelaukdami patraukėm Myeongdong gatvės link, kuri buvo oficialus apsipirkinėjimo ir valgymo Seoule epicentras. Gerai atsiminiau vieną tailandietišką vietą, į kurios meniu vakar prieš eidama namo žiūrėjau tol, kol mane stotelės link nusinešė minia.

Alkanomis akimis žiūrėjau į atneštą sriubą su jautiena bei makaronais, ir svarsčiau, ar tiesiog negalėčiau jos užsiversti ir begėdiškai išsliurpti. Padavėja atnešė visus patiekalus, tačiau jokių įrankių jų dorojimui nebuvo nei kvapo. Stengiausi neakivaizdžiai dėbčioti į gretimus staliukus, kur vietinė fauna be atokvėpio dorojo kvepiančius patiekalus tikrai ne su plikomis rankomis, ir vėl pasijaučiau nesuprantanti kažko, kas yra akivaizdu. Ar man reikia pasiimti įrankius nuo baro? O gal įrankiai kainuoja papildomai, ir man juos reikėjo užsisakyti kartu su maistu – kažkur meniu buvo eilutė, kurią praleidau? Karolis ryžtingai pamojavo prabėgančiai restorano darbuotojai, o jos paprašius įrankių, ji kukliai besišypsodama atidarė staliuko šone esantį stalčių.

O jame gulėjo dviejų rūšių įrankiai – šaukštai ir metaliniai pagaliukai. Viskas. Mano valgymo pagaliukais įgūdžiai apsiriboja reguliariu, tačiau pakankamai retu sushi dorojimu – bet viena yra mediniais pagaliukais grūsti sau į burną ryžių rutuliuką su lašiša viduje, kai fone paleistas Ultimatum per Netflix, o kita traukti slidžius makaronus su metaliniais pagaliukais, neapsitaškius savęs nuo galvos iki kojų, kiekvieną kartą jiems išslystant ir vėl pasineriant į skystą sultinio gėrį. Bet pati save maloniai nustebinau, kai visas maistas nenukeliavo ant mano baltų sportbačių. Galbūt pasitarnavo tai, kad jau buvau beprotiškai alkana, bet savo pastangas kaip defaultinės šakutės ir peilio naudotojos įvertinčiau stipriu šešetu. Iš gretimą staliuką apsėdusių vietinių gyventojų žvilgsnių jaučiau, kad jų dešimtbalėje sistemoje geriausiu atveju sulaukčiau trejeto, bet save guodžiau tuo, kad čia tas pats, kaip lyginti ISO ir GOST standartus.

Popiet vykome į buvusias Seoulo naftos saugyklas – jos buvo pastatytos dėl 1973 metais kilusios pasaulinės naftos krizės. Pietų Korėja jau nuo 1976 metų buvo pasirengusi nelaimės atveju padengti visą savo sostinės gyventojų poreikį naftai bent mėnesį, laikydama saugyklose 69 milijonus litrų juodojo aukso. Saugyklos buvo uždarytos 2000 metais, o 2013 metais jų paskirtis buvo pakeista į muziejaus, galerijos bei parko. Naftos saugyklų parkas įsikūręs Seoulo pasaulio futbolo čempionato stadiono pašonėje, tad įsikabinusi į metro turėklus, tingiai stebėdama laukiau, kol ekrane įsižiebs stadiono stotelės pavadinimas. Akies kampučiu mačiau, kad viena moteris labai įnirtingai mane ir Karolį nužiūrinėja, bet per daug į tai nekreipiau dėmesio. Visi trys išlipome toje pačioje stotelėje, ir ta pati moteris greitu žingsniu aplenkdama mus šūktelėjo:

– You are very pretty (mostelėjo į mano pusę), and you are very strong (žvilgtelėjo į Karolį).

Nespėjau nieko jai atsakyti, nes ji beprotišku greičiu kilo laiptais ir vinguriavo koridoriais link persėdimo į kitą metro liniją. Abu su Karoliu susižvalgėm ir nusijuokėm – tą dieną tai buvo ne pirmasis toks keistas komplimentas vieno iš mudviejų išvaizdai. Dar ankstybėje braunantis per rytinį žmonių piką link metro stotelės, vienas senukas taip apsidžiaugė pamatęs Karolį, kad sekundėlę pagalvojau, kad jie jau pažįstami iš anksčiau. O tuomet tas senolis tiesiog pirštu ore bakstelėjo į Karolio akis, ir iškilmingai iškėlė du nykščius į viršų. Norėčiau teigti, kad nei trupučio neužpavydėjau, nes jau kaip ir turėjau pakankamai laiko gyvenime susitaikyti su faktu, kad esu pilkai-žalsvai-mėlynų AKA bespalvių akių savininkė, bet…

Bet tai dar buvo ne viskas. Dar didesnį smūgį savo savimeilei gavau žygiuodama po kalnus, esančius naftos saugyklos parko teritorijoje. Kol kantriai, iš lėto žingsniavau į įkalnę, nuo kurios viršaus turėjo atsiverti kvapą gniaužianti Seoulo panorama, pastebėjau, kad mane vienas po kito nesidrovėdami lenkia korėjiečių pensininkai. Nuleidusi galvą bandžiau įminti jų puikios (tuo pačiu ir truputį mane maišančios su žemėmis) fizinės būklės paslaptį – ir po kelių minučių mano akys išsprogo ant kaktos.

Jie visi žygiavo basi. Visi iki vieno. Kopė į viršų, lipo per šakas, iš lėto šonu leidosi žemyn – ir visų kojos buvo basos. Nuogutėlės. Jiems nereikėjo jokių vardinių žygio batų ar ortopedinių padukų, jiems užteko tiesiog savo f*cking skūros ant pėdų. Įkopusi į viršukalnę, piktai klestelėjau ant ten esančio suoliuko ir greitai pagooglinau, ar Seoulo gyventojai patenka į "mėlynąją zoną" – kur gyvena neįprastai ilgaamžiai ir sveiki žmonės. Bandžiau save įsivaizduoti basomis vaikštančią po Kalniečių parką ir valgančią naminį Kimchi iš stiklainio.

Po kelių minučių jau tikrinau spalio mėnesio pasiūlymą Hesburger programėlėje.

#south korea #seoul

2 notes · View notes

princessssssssssssssss · 11 months

Text

Tas ciuvas kuris zvengia cia mano bahuras is azeru (restoranas toks) tai kiekviena kart zino kad esu alkana pamaitina. Pyzdiec va cia tai gyvenimas 💋💋❤️❤️❤️

2 notes · View notes

cynical-cemeteries · 2 years

Text

thinking extra hard about these two silhouettes

younger walther and alkanas (arkanath??)

#lord of heroes #loh #CG i’m gonna need to see a face reveal soon…these look super cool

15 notes · View notes

mamagrizknamo · 3 months

Text

Raugo tešlos grissini (dublis nr. 2)

Jei niekur neisi, tai niekur ir nenueisi - trypčiosi vietoje ir tiek. Paskum tas stovėjimas atsibos ir tada pradėsi dejuoti apie pasaulio netobulumą, nuobodumą ir neišraiškingumą. Todėl reikia judėti. Geriausia į priekį. Bet galima ir į šoną - kairį ar dešinį. Kai eini, nesvarbu į kurią pusę, ką nors prieini. O eidamas dar ir patirčių visokių prisigaudai, aplinka pasidomi, kvėpavimą subalansuoji. Pasitaikantis vėjas šiukšles iš smegenų visokias išpusto ir naujų privelia. Tada turi darbo su rūšiavimu - vis šioks toks užsiėmimas. Bet gerai ir tas vėjas, ir netikėtos mintys, ir, aišku, darbas su jomis . Nes mokėjimas atsirinkti yra geras ir naudingas dalykas, šiaip ar taip.

Bet va kas liečia itališkas duonos lazdeles, tai nieko atsirinkinėti nereikia - kepi, o paskui imi ir griauži. Net tada, kai nesi alkanas. Arba kai neturi ką veikti. Arba kai turi, bet nenori. O kai nieko nenori, būtinai reikia ką nors kramsnoti - laikas taip neprailgsta - pasidedi dubenį kompaniją palaikančių skanėtų ir sėdi apie nieką. Ir va čia, va būtent šitoj vietoj turi atsidurti grakščiosios duonos lazdelės. Jokių klausimų (šiuo klausimu) kilti neturėtų, na nebent vienas - noriu minkyti ir kepti ar šiandien gal ne? Jei ne, šneką baigiam, o jei atsakymas teigiamas, keliaujam toliau.

Kartais žmonės mano, kad raugas sukurtas be darbo gyventi negalintiems, bet jei pasigilini, supranti, kad visai gal ir ne. Kartais aš net galvoju, kad su raugu tąsytis gali tik didžiausi pasaulio tinginiai. Nes grissini sukurti baltarankiams arba baltarankėms :) O kas pasakys, kad ne? Tešla taigi balta? Na va, jei balta, vadinasi, skirta ne kam kitam, o prisiekusiems baltarankiams. Be to, šitos, pakankamai drėgnumo savyje turinčios tešlos, net minkyti nereikės - lanksčiau ją tokiu pat būdu, kaip kad kvietinei raugo duonai.

Jei gamindami lazdeles tešlą kaip reikiant ištempsite (o tempsis ji puikiai), iškepusios bus traškios, bet jei norisi puraus minkštimo, nepersistenkite ir darykite savo duoneles kiek storesnes - pirmą ir net antrą dieną minkštumas išliks, tačiau laikui bėgant, ypač, jei duoneles laikysite neuždengtas, jos džius ir tada mėgausitės subtiliu traškumu.

Rytinis grožis po 12 val fermentacijos ant stalo, kambario temperatūroje, kuriuo negalėjau nepasidalinti (nuotrauka apačioje)

Reikės:

-240 g kvietinių miltų;

-100 g aktyvaus kvietinio raugo;

-150 g vandens;

-1/2 a. š. druskos;

-2 v. š. alyvuogių aliejaus;

-1 a. š. cukraus;

Papildomai:

-aliejaus;

-šiek tiek džiovintų žolelių ir rūkytos druskos lazdelėms apibarstyti.

Gaminimas:

1.Dubenyje sumaišyti vandenį, raugą, aliejų, druską ir cukrų. Dėti miltus ir užmaišyti tešlą - ji bus lipni. Dubenį uždengti ir palikti pusvalandžiui.

2.Kas pusvalandį atlikti 3 tešlos tampymus ir užlenkimus. Po veiksmo dubenį uždengti maistine plėvele arba drėgnu rankšluosčiu.

3.Po trečiojo lankstymo dubenį uždengti ir palikti kambario temperatūroje - laikau ją apie 12 valandų (per naktį).

4.Ryte tešlą išimti, dėti ant miltais pabarstyti darbastalio ir suformuoti rutulį.

5.Tešlą įvynioti į maistinę plėvelę ir dėti į šaldytuvą kokiai valandai.

6.Tešlą supjaustyti nedideliais gabaliukais, kiekvieną rankose pakočioti, o paskui dar ir švelniai ištempti.

7.Prieš kepant patepti aliejumi, lengvai pabarstyti rūkyta druska ir žolelėmis. Kepti 220*C apie 6-8 minutes - kuo lazdelės bus storesnės, tuo ilgiau keps - stebėkite spalvą ir kai tik grissini rustels, traukite lauk.

Lazdeles, kaip minėjau, labai smagu kramsnoti vienas (bet kokiu metų ar paros laiku), bet kartais man jos atstoja duoną tada, kai ant stalo pasidedu dubenį salotų ar šiltos sriubos.

#duonos #uzkandziai #stebuklai

0 notes

gaviotanet · 4 months

Text

100 días secuestrados

🎗️Shiri Bibas

🎗️Kfir Bibas

🎗️️Ariel Bibas

🎗️Tzachi Idan

🎗️Idan Shtiwi

🎗️Hanan Yablanca

🎗️Coralmog Sarusi

🎗️Alex Danzig

🎗️Romi Gonen

🎗️Ofer Calderon

🎗️Yoram Mitzger

🎗️Segev Khalfon

🎗️Sasha Alexander Trofnov

🎗️Lior Rudaeff

🎗️Ethan Horan

🎗️Yair Horan

🎗️Amiram Cooper

🎗️Itay Svirski

🎗️Doron Steinbrecher

🎗️Shlomo Mansorgadi

🎗️ Moshe Moses

🎗️Abraham Munder

🎗Yarden Bibas

🎗️ David Conho

🎗️ Noa Argmani

🎗️ Fernando Merman

🎗️ Luis Norberto Har

🎗️ Alkana Bohbot

🎗️ Eli Sharabi

🎗️ Daniel Peretz

🎗️ Carmel Gat

🎗️ Coral Meir Jan

🎗️ Omer Shem Tov

🎗️ Omri Miran

🎗️ Avitar David

🎗️ Diamond Fan

🎗️ Elia Cohen

🎗️ Nadav Popelwell

🎗️ Shlomi Ziv

🎗️ Itzik Elgret

🎗️ Bipin Joshi

🎗️ Orion Hernandez Rado

🎗️ Eden Jerusalem

🎗️ Haim Perry

🎗️ Yair Yaakov

🎗️ Yosef Elzianda

🎗️ Yagev Buchtev

🎗️ Omer Venkert

🎗️ Yoseph Haim Ohana

🎗️ Gali Berman

🎗️ Ziv Berman

🎗️ Eitan Moore

🎗️ Ariel Konio

🎗️ Uriel Baruch

🎗️ Nimrod Cohen

🎗️ Itzik Garlanter

🎗️ Rom Breselvsky

🎗️ Omer Nautra

🎗️ Alex Lubnov

🎗️ Matan Engrest

🎗️ Keith Samuel Sigal

🎗️ Ran Goely

🎗️ Uri Danino

🎗️ Eitai Chen

🎗️ Liri Elbeg

🎗️ Karina Arive

🎗️ Naama Levi

🎗️ Daniela Gilboa

🎗️ Tamir Nimrodi

🎗️ Idan Alexander

🎗️ Maxim Harkin

🎗️ Lake Berger

🎗️ Ron Benjamin

🎗️ Emily Tehila Damari

🎗️ Stian Svanakam

🎗️ Guy Gilboa Dalal

🎗️ Watchera Srion

🎗️ Netafong Pineta

🎗️ Mohamed Al-Atrash

🎗️ Hisham A-Sayed

🎗️ Avra Mangisto

🎗️ Avinan Or

🎗️ Hirsch Goldenberg

🎗️ Alon Ahl

🎗️ Matan Zengauker

🎗️ Yossi Sharabi

Los estamos esperando.

Rezamos por ustedes.

Pensamos en ustedes.

No los olvidamos!

No pararemos hasta que regresen!

#Libérenlos #bringthemback

🎗️❤️💔

0 notes